Danieliaus Stojanov eilėse susitinka ilgesys, vienatvė, karo šešėliai ir kūryba, tampanti žmogaus prieglobsčiu. Autorius nevengia niūresnių vaizdinių, atvirai kalba apie vidinį skausmą, žmogaus trapumą ir troškimą būti suprastam.
Kviečiame susipažinti su trimis Danieliaus Stojanov kūriniais – „Ilgesys“, „Apie poeziją (iš beprotnamio)“ ir „Kareiviui“. Skirtingi savo nuotaika ir pasakojimu, jie susijungia į jautrų apmąstymą apie tai, kas lieka žmogui susidūrus su vienatve, netektimi ir neramia tikrove.
Ilgesys
Pasilikęs pakrantėje vienas,
Pro miglą aš kūdrą matau
Ir stebiuosi, kaip merdinčią dieną
Sūpuoja už sūnų švelniau
Pavakarys, kaip lapai nuraudęs
Rudens amžinoj giesmėje.
Ir kažką viduje nuolat skauda:
Dingai kaip akmuo ežere,
Ir, nutilus viskam, kūdrą puošia
Tik ančių ramus klegesys,
Pavėsy siūbuojantis gluosnis
Ir lekiantis juo ilgesys.
Apie poeziją (iš beprotnamio)
Nuo beprotnamio pastogės
Karo drebantys varvekliai
Ir baltais chalatais šmėklos
Nuo pasvirusių turėklų
Bando sniegą nuvalyt.
Medžių šąlantys lavonai
Kaip stabai nukloja kiemą,
Ir poezija jau sunkias
Kaip iš šachtos aukso dulkės
Iš praplyšusių stiebų.
Mano atgaiva – kūryba:
Nuo tada, kai čia paguldė,
Aš kalbu eilutėm, posmais
Ir dviprasmiais rankų mostais.
Minkštabačiai angelai,
Rodos, kad mane supranta.
Man to praktiškai užtenka –
Kas įtikintų poetą,
Kad, kaip šunį numylėtą,
Gali jį kas nors suprast?
Ak, poezija! Taip myliu
Tavo laisvę ir gudrumą.
Tu lyg prieglobstis nakty,
Kai net juodžiausiam vandeny
Bjaurų veidą įžiūriu.
Visa kita tik ištirpsta
Tarsi net nebūtų buvę
Ar sniege pradingsta tyliai,
Kai jį nukasa nebylios
Šmėklos aklame kieme.
Kareiviui
Mielas drauge, kai dangų uždengia naktis,
Tamsa ištirpina paraudusį skliautą,
Tu išvargęs į nemigos duobę krenti,
Kaip upę stabdydamas ašarų srautą.
Tik saulei pakirdus, kaip tikras kareivis
Tu šautuvą griebsi ir kartu su kitais
Žygiuosi per kaimus, kur topolio kreivo
Pridengti kur ne kur apipuvę arkliai.
Raminsi tu sielą vynu ir merginom,
Užtrauksi net dainą, panašią į šauksmą.
Galiausiai nugrimsi su skausmo lavinom,
Pabaigęs dainuoti, į naktį bejausmę.
Ištarsi vėliau: „Man tik Dievas teisėjas”.
Prieš rytui išauštant, po pirmosios šalnos,
Tarytum pailsęs nakty Odisėjas
Sapnuosi Itakę. Bet negrįši namo.
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.