„Siunčiu novelę, dedikuotą suaugusiems mokiniams, ir abiturientams ir visiems, kurie šiuo metu pergyvena dėl pažymių, vidurkio ir egzaminų. Nesibaiminkite dėl to, kad teks perlaikyti matematiką ar chemiją,- tegul tai netrukdo jums džiaugtis vasara! Atminkite- mokslas kaip ir visos tiesos, gali būti graudžios arba linksmos,- viskas priklauso nuo interpretacijos”, – rašo Odilė.
Mergaitė, kuri mokėsi iš scenarijų
Kauno centre stovėjo senas namas su girgždančiais laiptais, koridoriuose tvyrančiu dažų, kavos bei popieriaus kvapu. Jame gyveno mergaitė Elzė.
Jos mama buvo dailininkė, todėl namuose nuolat voliojosi teptukai, drobės ir kažkokie keisti daiktai, kurių paskirties niekas nesuprasdavo.
Tačiau didžiausia paslaptis buvo tėvo kabinetas.
Tėvas dirbo kino srityje. Vieni sakė, kad jis režisieriaus asistentas, kiti – kad meninių projektų vadovas, dar kiti tiesiog vadino jį „tuo žmogumi, kuris skaito kalnus popierių ir nusprendžia, kurie taps filmais“.
Kabinete stovėjo spintos, lentynos ir dėžės, prikimštos scenarijų.
Ant vienų buvo užrašyta:
„Kosminė opera apie vienišą astronautą.“
Ant kitų:
„Detektyvas su trimis lavonais ir viena ožka.“
Dar kitur:
„Meilės istorija lietaus metu.“
Elzei tai buvo tikri lobiai.
Vos grįžusi iš mokyklos ji tyliai padėdavo kuprinę koridoriuje.
– Elze, ar ruoši pamokas? – šaukdavo mama.
– Žinoma! – atsakydavo ji.
Ir tai nebuvo visiškas melas.
Ji tik nepatikslindavo, kokias.
Po penkių minučių mergaitė jau sėdėdavo tėvo kabinete ir skaitydavo scenarijus.
Kartais ji būdavo piratų kapitonė.
Kartais kosminio laivo pilotė.
Kartais slaptoji agentė.
Vieną kartą ji taip įsijautė į viduramžių riterių istoriją, kad mokyklon nuėjo su puodo dangčiu vietoj skydo.
Matematikos mokytoja neįvertino kūrybinio sumanymo.
– Elze, kiek bus septyni kart septyni?
– Priklauso nuo siužeto linijos, – rimtai atsakė mergaitė.
Mokytoja ilgai tylėjo.
Per tėvų susirinkimus situacija buvo dar blogesnė.
– Jūsų dukra puikiai analizuoja personažų motyvaciją, – sakydavo lietuvių kalbos mokytoja.
– Bet nemoka trupmenų, – pridurdavo matematikė.
– Puikiai supranta dramaturginę įtampą.
– Bet nemoka procentų.
– Geba parašyti dialogą tarp viduramžių vienuolio ir ateivio.
– Bet nesugeba išspręsti lygties.
Galų gale gimnazijos direktorius tik atsidusdavo.
– Koks vidurkis?
– Nelabai įkvepiantis.
– O kas tėvas?
– Tas pats.
– Aišku…
Ir byla būdavo atidedama dar vieniems metams.
Tuo metu Elzė gyveno visai kitame pasaulyje.
Vieną vakarą tėvas netyčia užtiko ją savo kabinete.
– Ką čia veiki?
– Nieko.
– O kodėl rankoje laikai scenarijų?
– Tyrinėju.
– Ką tyrinėji?
– Kodėl trečiame veiksme herojus priėmė nelogišką sprendimą.
Tėvas atsisėdo.
– Ir ką manai?
– Reikia perrašyti.
– Kurią vietą?
– Visą antrą pusę.
Tėvas susimąstė.
Po savaitės tas scenarijus buvo atmestas.
Po dviejų savaičių Elzė jau vertino kitą.
Po mėnesio ji netyčia pradėjo taisyti dialogus.
Po metų pusė kabineto darbuotojų slapta domėjosi:
– O ką apie šitą projektą mano Elzė?
Matematikos pažymiai nuo to nepagerėjo.
Tačiau vieną dieną paaiškėjo keistas dalykas.
Daugelis scenarijų, kuriuos Elzė laikė nuobodžiais, iš tiesų žlugdavo.
O tie, kurie jai patikdavo, dažnai tapdavo filmais.
– Kaip ji tai daro? – stebėjosi suaugusieji.
Tėvas tik šypsodavosi.
– Nežinau. Bet panašu, kad kol visi mokėsi kino akademijose, ji mokėsi iš mano spintos.
Ir nors mokyklos dienyne tebešvietė įvairūs pedagogams nerimą keliantys skaičiai, Elzė buvo visiškai rami.
Nes puikiai žinojo:
matematikos kontrolinis trunka 45 minutes.
O geras filmas gyvena amžinai.
Elzės interviu po trisdešimties metų
Studijoje sėdėjo garsi scenaristė ir kino prodiuserė Elzė.
Jos filmai buvo rodomi tarptautiniuose kino festivaliuose, pelnė apdovanojimų, o žurnalistai nuolat bandė išsiaiškinti jos sėkmės paslaptį.
Jaunas žurnalistas pasilenkė prie mikrofono.
– Ponia Elze, jūsų gyvenimo istorija atrodo neįtikėtina. Kada supratote, kad norite kurti kiną?
Elzė nusišypsojo.
– Kai man buvo vienuolika.
– Ar lankėte kino mokyklą?
– Ne.
– Specialius kursus?
– Ne.
– Gal vaikystėje daug skaitėte?
– Taip.
– Klasiką?
– Nelabai.
– Ką tada?
– Nepatvirtintus kino scenarijus.
Studijoje nuskambėjo juokas.
– Tėvas leisdavo?
– Tėvas manė, kad ruošiu pamokas.
– Ir neruošėte?
– Tai priklauso nuo dramaturginės interpretacijos.
Žurnalistas pavartė užrašus.
– Mokykloje buvote pirmūnė?
– O ne.
– Gera mokinė?
– Dar mažiau.
– Jūsų pažymiai buvo prasti?
– Mano pažymiai buvo labai kūrybingi.
Publika pradėjo juoktis.
– Ką tai reiškia?
– Kad dienyne buvo daug netikėtų siužeto posūkių.
Po laidos pasirodymo socialiniuose tinkluose pradėjo plisti sena gimnazijos nuotrauka.
Prie pirmos eilės stovėjo matematikos mokytoja Aldona.
Po kelių dienų vienas televizijos kanalas surengė specialų susitikimą.
Studijoje viena prieš kitą sėdėjo Elzė ir jau garbaus amžiaus matematikos mokytoja.
Vedėjas vos tvardė šypseną.
– Mokytoja Aldona, ar prisimenate Elzę?
– Dar ir kaip.
– Kokia ji buvo?
– Fantazuotoja.
– Neatsakinga?
– Labai.
– Tinginė?
– Kartais.
– Talentinga?
– Deja, taip.
Publika nusijuokė.
– O ką tuomet galvojote apie jos ateitį?
Mokytoja atsiduso.
– Maniau, kad gyvenime ji pražus. Turėjau būti likimo ranka, kuri ją realybės keliu. Maniau, kad gyvenimas Elzę atves į protą.
– Ar atvedė ?
– Panašu, kad gyvenimas nusprendė išvesti iš proto mane.
Studija prapliupo juoku.
Vedėjas atsivertė seną dokumentą.
– Beje, mūsų redakcija archyve rado įdomų įrašą.
Jis užsidėjo akinius.
– „Mokinė Elzė per matematikos kontrolinį vietoj atsakymo parašė trijų puslapių dialogą tarp trupmenos ir procento.“
Publika juokėsi jau neslėpdama.
– Ar tai tiesa?
– Taip, – ramiai atsakė Elzė.
– Kodėl?
– Nes tarp jų buvo konfliktas.
– Koks konfliktas?
– Trupmena jautėsi nuvertinta.
– O procentas?
– Buvo pasipūtęs.
Vedėjas per juoko ašaras nebegalėjo tęsti. Studijoje teko daryti pauzę.
Po pertraukos jis paklausė:
– Jei šiandien sutiktumėte vienuolikmetę save, ką jai pasakytumėte?
Elzė susimąstė.
– Pasakyčiau, kad galėtum geriau mokytis matematiką, nes tai gyvenime pravers.
– Tik tiek?
– Ne.
– O kas dar?
– Kad vieną dieną visi tie žmonės, kuriuos dabar erzini, taps jos istorijų personažais.
– Ir mokytojai?
– Ypač mokytojai.
– O direktorius?
– Direktorius gaus atskirą skyrių.
Studijoje nuaidėjo garsiausias vakaro juokas.
Tuo metu devyniasdešimtmetis buvęs gimnazijos direktorius, žiūrėjo laidą per televizorių.
Jis atsiduso, nusišypsojo ir tarė žmonai:
– Sakiau juk… reikėjo ją išmesti devintoje klasėje.
– Kodėl neišmetei?
– O jeigu būčiau išmetęs, Elzė nebūtų užsiminusi apie mane knygoje …
Odilė Norvilaitė