Mėnulio apkalbėjimas Šilutės literatų „Vėdrynas“ susibūrime rugpjūčio 24 dieną.
Bet kurį objektą apkalbėti, apšnekėti galima ne tik pasirinkus neigiamą šio veiksmo aspektą, liaudyje suprantamą kaip liežuvavimą. „Vėdryno“ literatams Mėnulis ne šiaip sau parūpo, magėjo išsiaiškinti, kodėl jis toks šią vasarą nenuspėjamas, elgiasi visai neįprastai. Tai jis mėlynas, tai raudonas, tai iš už horizonto išsirita neapsakomo didumo, tai šviečia neleisdamas gaudyti asteroidų, tai įsirausia į debesį – niekaip neprišauksi, kad naktį kelią parodytų. To jam buvo per maža, ėmė ir dar Saulę užtemdė. Tai kaip iškęsti viso to neišsiaiškinus?..
Žinias apie Mėnulio kilmę, jo kelią apie Žemę, apie jo svarbą sudarant senovinį kalendorių, naujausias mokslo naujienas, apie privačių verslo žmonių troškimus panaudoti asmeniniams poreikiams Mėnulio išteklius praplėtė ir papildė Vydūno gimnazijos fizikos ir astronomijos mokytojas Jonas Jaunius.
Kai Mėnulis, kaip astronominis kūnas, jau nebebuvo toks paslaptingas, galėjome apkalbėti Mėnulį, remdamiesi žmogaus patirtimi, kuria, susiklosčiusia per ištisus šimtmečius, naudojamės ir šiandien. Kad ir kasdienis mūsų kalendorius. Tikrai įdomu, kad iki 1582 metų mūsų proprotėviai naujus metus pradėję su kovo 1-osios jaunatimi, į metus sutalpindavo ne 12, o 13 mėnesių. Tą tryliktąjį, anot mokytojo J. Jauniaus, jie net neskaičiuodavo – praleisdavo, kaip tuščią laiką, o savaitėms duodavo po devynias dienas. Nutarėm, kad ir be tryliktojo mėnesio, mums labiau tinka po popiežiaus Grigaliaus XIII pertvarkos įvestas soliarinis kalendorius su sausio pirmąją prasidedančiais Naujais metais. Ne visi juk dabar žemę beariame, ne visi ir kaime gyvename.
Bet, kad ir kur turėtume savąjį būstą, iš mūsų gyvenimo nepasitraukė Mėnulio jaunatis, kuri visada skelbė gamtos ir žmonijos atsinaujinimą. Bendruomenės gyvenime ji būdavo ypatingai pagerbiama: pamatys, būdavo, žmogus jauną Mėnulį, nusiima kepurę, o kai kur net parklupęs meldžiasi: „Jaunas Mėnulati, Aukštas karalaiti, / Apčystini dangų ir žemę, / Apčystink ir mano kūną, ir dūšią“. Tas kūno „apčystinimas“, aišku, susijęs su sveikatos prašymu, tokių maldelių radome gana daug, bet yra ir laimės bei dangaus karalystės meldimo. Pvz.: „Jaunas jaunikaiti, / Aukso karalaiti, / Tau dangus ir karūna, / Man gyvenimas ir sveikata. // Jaunas Mėnulaicis, / Dangaus karalaicis. / Duok, Dieve, laimį ir dangų. // Ir dar: „Jaunas mėnuo jaunikaiti, / Dangaus karalaiti, / Tau – jaunystė ir ponystė, / Man – po mirties dangaus karalystė“. Nors nelabai mokėjome kalbėti maldeles į jauną mėnulį tarmiškai, bet stengėmės perteikti atitinkamą skambesį: „Gražus ponaicis, / Dangaus karalaicis, / Kad mano būt dūšia zbaiviona.“ ( dz. išgelbėta). T. p. priminėm kelias svarbias taisykles kaip elgtis, pamačius jauną mėnulį.: Jei mergina nori ištekėti, pamačiusi jauną mėnulį, žiūri į jį ir kalba: „Tau karūna, o man vainikas“. Ir taip tris kartus, nepajudėjus iš vietos. Arba „Jaunas Mėnulaiti, Dangaus karalaiti, / Leisk man žinoti, / Su kuo reiks gyventi“. Nesvarbu, jaunas ar senas, būtina žinoti: Jei pirmą kartą pamatai jauną mėnulį iš dešinės – bus laimingas mėnuo, arba viskas seksis; jei iš kairės, nelabai sėkmingas. Įsidėmėjome dar vieną svarbų dalyką – negalima rodyti į Mėnulį pirštu. Juk pažvelgę į pilnatį, matome ten moteriškę su naščiais, vandens einančią. Ji ten dėl to, kad pasišaipė iš mėnulio menkos šviesos: ėjo to vandens iš pirties nuoga ir gyrėsi, kad ji naktį labiau už jį šviečianti. Tai mėnulis ir pasiėmė, kad tos šviesos daugiau būtų. Gal taip, o gal ir kitaip.
Bet įdomiausia buvo kalbėtis apie trijų vakarų jauno mėnulio galybes. „Mėnū trijų vakarų, tu su žvaigždims ant dangaus, o aš su žmonims ant žemės; Ir priduriam – duok mums laimės ir sveikatos, gerų metų ir pagados.“ Ir visai ne juokai, mat, jei trečią vakarą jaunas mėnulis rausvas, bus tankiai vėjuotų ir negadlyvų dienų; jei tamsus, tą mėnesį lauk daug lietaus; Jei trečią vakarą jaunas mėnulis baltas ir švarus, o abu galai smailūs ir ploni, laukia geri orai; o jei jaunatis melsva, stora, galai žemyn pakrypę, ženklas, kad bus labai dideli šlapumai.
O paskui kalbėjome apie mėnulį vaistininką: į delčią ir delčioje meskime svorį, nelabai tinkąs užkandukas su sūriu ir vynuoge, kada ir kuo naikinti karpas, kad stiprūs plaukai augtų, kirptis reikia priešpilnyje ar pilnatyje, jaunus prisiauginsi tik jaunaties padedamas, kosmetiniai dalykai t. p. nuo mėnulio fazės priklauso, nes dylantis Mėnulis išplauna, išprakaituoja, iškvepia, džiovina, skatina aktyvumą ir energijos vartojimą, o pilnėjantis duoda, įsisavina, planuoja, atkuria, absorbuoja, įkvepia, kaupia energiją, telkia jėgas, ragina ilsėtis ir tausoti save; Sodininkai prisiminė, kokių taisyklių laikosi dirbdami sode. Nuo amžių amžinųjų visi žinome, kad svogūnus reikia sodinti Jautyje per Stanislovą (gegužės 8-tą), kada sėti lapines, kada šaknines daržoves ar sodinti bulves – jas tai kelios dienos po pilnaties. Retinti sodą geriausiai tinka paskutinės vasario dienos, tada ne tik medis ar krūmas nebeatauga, bet ir jo šaknys supūvančios.
Nė kiek ne mažiau mėnulio patarimų turi ir miškininkai. Jie sako, kad griaustiniui užklupus miške, reikia slėptis po tiesiu medžiu, ar tokiu, kurio žievė sukasi į dešinę; Kad medinio pastato nesudegintų jokia ugnis, statyti namą reikia iš medžių, nukirstų kovo 1-ąją, geriausiai po saulėlydžio, staliams pravartu žinoti, jos dirbiniai iš medžio, nukirsto lapkritį per jaunatį, niekada neskilinės O kalėdinė eglutė, nukirsta trys dienos prieš vienuoliktą metų pilnatį, metų metus nenumeta spyglių.
Tarsi atsikvėpdami nuo visokių darbų ir darbelių soduose, miškuose, pievose, kaip įprasta uždainavome lietuvių liaudies dainas apie mėnulį. Gaila, kad jis dar nekabojo danguje, virš jaukaus verslo mokyklos kiemelio, ir neišgirdo, kaip mes jį apšnekame, bet skambios dainos kilo į gražiais debesiukais pasipuošusį dangų ir kuris nors jų tikriausiai perduos Mėnuliui liaudiškas melodijas, pritartas šaunių muzikantų Jono Jurkšo ir Antano Kmitos.
Liko poetiškiausia pokalbio dalis apie Mėnulį ir moteris. Ne paslaptis, šiuos du veikėjus jungia viena tema – meilė ir jos lūkesčiai. Vienas iš jų – kumeliuko krikštynos. Kumeliuku vadinamas jaunas Mėnulis. Tai merginos tai šventei sausio 25-tąją sudėdavusios pinigų, nupirkdavę degtinės, iš aguonų ir kanapių su medumi prigamindavę užkanduko, vadinamo kumukais ar čiviku; pasikvietusios bernelius, linksmindavosi ir šokdavo per naktį, o kartais dar ir kitą dieną. Laki vaizduotė pasako, kokį energijos užtaisą duodavo tie kanapiniai čivikai, užgeriami degtine. Mes viduržiemį švenčiame, savaime aišku, be degtinės ir čiviko. O tai, ką pasakojome, atėjo iš gana tolimų laikų, bet įdomu, kaip mūsų proprosenelės ne tik linksminosi, bet ir išbandydavo vaikinus. Šiaip ar taip prisimenate merginos kreipinį į Mėnulį „pasakyk, su kuo reikės gyventi?“ O gyventi ne visada tekdavo su tuo, kurį jaunystėje pamildavo. Kartais ta pirmoji meilė taip giliai įsėsdavo į širdį, kad visą gyvenimą jos ilgėdavosi. Apie tai ir Birutės Lengvenienės eilėraštis: „Mėnesėli, kobinėli“: „Mėnesėli, kobinėli / Blyškiaveidi, / Kaip pagauti ugniaspalvį / Meilės žaibą? //
Mėnesėli, spindulėli, / Ką daryti, / Jei tos meilės nei išspjauti, / Nei praryti?//
Mėnesėli, saldainėli / Nulaižytas, / Ką daryt, jei nepatinka / Niekas kitas // Mėnesėli, sausainėli /
Apgruzdėjęs, / Kas į širdį / Meilės gyvastį įlieja? // Mėnesėli, eiklužėli / Baltakarti,/ Kaip man jos iš to ragelio / Atsigerti?“. Liūdnai ir linksmai apie mėnulį padainavę, įsijungėme į keliaujančio per rankas mikrofono pokalbį. Kalbame, koks mėnulio vaidmuo lietuvių literatūroje (prozoje ir poezijoje). Kalbėdami apie Mėnulį vaikų literatūroje, neištvėrėme ir iš viso vieko užtraukėme kultinę dainelę „Du gaideliai“. Kaip subtiliai joje parodomas ir kasdienis žmogaus gyvenimas ir kosminis Saulės ir Mėnulio vaidmuo. Patirtus nuotykius mėnesienoje juk galima persakyti ir savo kūrybos eilėraščiu, pvz.: „ Šiąnakt budėjome du – / Aš ir nedorėlis mėnuo. / Kodėl aš nemiegu, suprantu, / Bet ko gi tau nesimiega? / Argi tau maža darbų? / Argi tu nepavargęs? / Ko neganai tu žvaigždžių? / Kartais jos krinta kaip snaigės… / Ko gi tu šaltu žvilgsniu / Taikais į manąją sielą? / Ir kaip vagis pamažu / Sėlini paskui kiekvieną! / Tyliai užvėręs duris / Nakčiai jau padavei aušrą, / Lyžtelėjai mano akis, / Migsiu ir aš, nes jau aušta… / Baltąją skarą pakėlėm abu – / Rytas! Abudu nustėrom… / Šiąnakt budėjome du – / Aš ir nedorėlis mėnuo!“
Labai malonu yra kalbinti susirinkusius į popietę tiek savus, tiek svečius. Ypač įdomu išgirsti dalykus, kurie būna paskelbti lyg atsitiktinai kaip keistenybės; nors tai tikri faktai, bet suklūsti. Suklūsti ir nuo melagienų turinio. Stebina, kad vis dar esama keistuolių netikinčių, kad Žemė apvali, bet… tiki, jog Mėnulis pats šviečia, kad … Tik popietėje, atrodo, nebuvo nė vieno, kuris nebūtų patvirtinęs tiesos, jog pačios gražiausios jaunystės gegužinės būdavo mėnesieną pilnatyje.
Leidome tą jausmą prisiminti, ir kiemelyje po didžiule egle pradėjome gegužinę. Sukomės. Ėjome ratelius, trypėme, pamiršdami ir amžių, ir kad dar ne pilnatis. Tik neabejoju, jog būryje tikrai buvo poetas, kuris matė, kaip neištvėręs dangaus platybėse Mėnulis slystelėjo žemyn ir oriu karalaičio žingsniu įėjo pro senovinius vartus, akmenimis grįstu takeliu priartėjo prie šokėjų ir įsijungė į ratelį. Turiu viltį, kad kurio nors literato sąsiuvinyje atsiras faktą liudijančios eilutės, o apkalbėtas Mėnulis kasnakt krės naujas išdaigas.
Mėnulį apkalbėjo: J. Jaunius, B. Morkevičienė, V. Čižauskas, A. Sapronaitienė, V. Tarozienė, A. Sprindžiūnienė, E. Stankevičienė, Z. Kuzminskaitė, G. Urbonavičiūtė, A. Rauktienė
Irena Arlauskienė
