Š. m. birželio 27-28 d. d. įvyko Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimas, pavadintas „Mokslinė praktinė tarptautinė konferencija, skirta 100-osioms Lietuvos kultūros kongreso ir 150-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms pažymėti“. Pasirodė įvairių atsiliepimų žiniasklaidoje (bent jau internetinėje), netgi LRT „AKTUALIJŲ STUDIJOS“ laidoje gvildenta tema „Ar Lietuvai reikia kultūros kanono?“. Renginyje dalyvavo ir šilutiškis Jonas Jaunius. „Abi dienas atidžiai klausiau įvairiausių pranešimų, tai nutariau ir aš pasidalinti savo įžvalgomis”, – rašo J. Jaunius.
Dalijamės jo įžvalgomis.
Kultūros kongresų istorija.
Pirmasis Lietuvos kultūros kongresas (LKK) įvyko prieš šimtą metų, 1925 m. birželio 28 d. Kauno rotušėje. Jis organizuotas 15-os visuomeninių kultūrinių organizacijų iniciatyva ir buvo globojamas tuometinio Lietuvos premjero M. Sleševičiaus. Kongreso darbe dalyvavo iškiliausi to meto šviesuoliai (Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas Biržiška, Jonas Jablonskis, Petras Klimas, prel. Adomas Jakštas-Dambrauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kt.; iš viso 81 delegatas). Tai buvo vienas svarbiausių tarpukario kultūros įvykių, kuriame buvo svarstomas lietuvių kultūros savitumo išlaikymas, švietimo ir moralinės visuomenės ugdymo klausimai, tautinės tapatybės išsaugojimas modernėjančiame pasaulyje. Buvo siekiama suformuluoti pagrindinius kultūros politikos principus, kurie taptų nepriklausomos Lietuvos dvasiniu pamatu.
1926 m. rugpjūčio 22-24 d. įvyko antrasis LKK, dalyvavo 310 atstovų ir apie 200 svečių. Tai buvo didžiausias Nepriklausomoje Lietuvoje kongresas. Tuo metu vyravusios demokratijos fone aptartos problemos: švietimas, spauda, auklėjimas, sveikatos apsauga, kova su girtuokliavimu, kultūros plėtra ir jos rėmimas. Teiktas siūlymas Vyriausybei įsteigti Kultūros fondą. Tačiau 1926 m. gruodžio mėn. įvyksta tautininkų perversmas ir Kultūros kongreso veikla siaurėja. Nors A. Smetona, pasirėmęs LKK idėjomis, pradėjo Tautinės mokyklos programą ir Kultūros premijų skyrimą, bet to meto akademinė bendruomenė atsisako tarnauti politikai ir Kanonas susispaudžia iki 80 dalyvių.
Po to įvyko dar šeši kongresai, gimė „Kultūros autonomijos” idėja, kurią per žurnalą „Naujoji Romuva” plėtojo J. Keliuotis. Organizuojant 1935 metų Kongresą Romuviečiai dirbo be valdžios palaikymo. Deja, bet sovietinė okupacija ir II Pasaulinis karas darbus nutraukė.
1990 m. gegužės 19 d. Vilniuje, tęsiant Kultūros kongreso tradiciją, surengtas pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros kongresas. Jo rengimo grupę sudarė Krescencijus Stoškus, Romualdas Ozolas, Zigmantas Pocius, Dalia Rastenienė, Arūnas Bėkšta, Giedrė Kvieskienė, Eugenijus Skrupskelis. Daug prisidėjo tuometinis Kultūros ministras D. Trinkūnas ir viceministras Giedrius Kuprevičius (rengimo grupės narys). Tuo metu dar gyva Atgimimo dvasia, Kongresas vyko Sporto rūmuose, tris dienas, Rusijos blokados sąlygomis. Jis suvaidino didžiulį vaidmenį ne tik kultūriniame, bet ir visuomeniniame politiniame gyvenime. Buvo parengti „Lietuvos kultūros koncepcijos metmenys“, „Lietuvos kultūros būklė“ ir „Kultūros kongreso nuostatos“. Šie dokumentai tapo pagrindu vėlesniems įstatymų ir kultūros fondų projektams.
1990 m. Kongrese kunigas A. Žygas (JAV lietuvis, antropologas, visuomenės veikėjas) kalbėjo, kad lietuviai labai mėgsta fantastinius projektus rengti, bet mažai rūpinasi jų įgyvendinimu, nes patys supranta, kad jie per daug tobuli; ir dėl to visai neliūdi, kad jie neįgyvendinami, nes tai ne tiek planai, kiek svajonės. Dabar sutariama, kad reikėtų laikytis schemos: ko mes norime (tikslai, uždaviniai, ketinimai), ką mes darome (pastangos, veikla ar indėlis) ir kas nutiks (laukiami rezultatai, išreikšti atsižvelgiant į tikslus). Suomių kultūrologas Goranas Nylofas, vertindamas 1990 m. Kongresą, sakė, kad LKK dalyviai į šiuos klausimus atsakinėjo su dideliu įkarščiu.
Giedrius Kazimierėnas (buvęs Kultūros viceministras, tapytojas), aptardamas LKK reikšmę, pasakė: „Fenomenas labai paprastas. Ne tiek svarbu kokia ministro pavardė, vis tiek kultūros procesas vyksta ir sistema funkcionuoja normaliai. Tai reiškia, kad nepaliekama teorinė galimybė savivaliauti ministrui, kad ir koks jis būtų. … Pasikeitus valdžiai neturi būti sugriauta normali demokratinė sistema, struktūra kaip tęstinumas politikos, prioritetai neturi būti sumindyti..“
Šių metų Suvažiavimo mokslinio komiteto pirmininkė, prof. Giedrė Kvieskienė (socialiniai mokslai, pedagogika ir sociokultūrinis ugdymas) 1925 m. Kultūros kongresą pavadino pilietinių fenomenu. Jos nuomone, Kultūros kongresai yra reikšmingas kultūrinės politikos formavimo veiksnys, kilęs iš pilietinio kultūrininkų susirūpinimo Lietuvos kultūros būkle. Nuo 1925 m. Kultūros kongresai atspindi visuomenės kultūrinius lūkesčius ir politinius iššūkius.
Po šimtmečio, 2025 m. Kongresas tęsia šią kilnią tradiciją – vėl susirenkama aptarti kultūros politikos krypčių, tautinės savivokos, švietimo ir visuomenės atsparumo klausimų, ieškant dvasinių atsakymų į šiandienos iššūkius: nuo globalizacijos iki dirbtinio intelekto. Pasiruošimas šių metų Kongresui prasidėjo daugiau kaip prieš metus. 2024 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko Mokslinė-praktinė konferencija, kurios metu buvo priimtos kelios reikšmingos rezoliucijos, nuspręsta surengti 100-mečio Lietuvos Kultūros kongresą. Vyko renginiai, pasitarimai regionuose. Savotiškai su Kongreso veikla susišaukia 2024 m. birželio 16 d. priimtas Kultūros pagrindų įstatymas, apie kurį G. Kvieskienės žodžiais „Aršiai diskutavome 1990 metais“, ir kurio atskiros nuostatos pasitarnavo šių metų Kongreso diskusijoms.
Šiandien pagrindinis Lietuvos kultūros kongreso siekis yra burti kultūros ir švietimo žmones ir padėti Lietuvos valstybei kurti tokią kultūros politikos sistemą, kad atėjęs net ir nelabai tikęs kultūros ministras būtų priverstas dirbti pozityvų darbą žmonėms ir kūrėjams, didinti bendradarbiavimą ir nesugriautų tęstinumo. Nes kaip antrą dieną Kaune pažymėjo G. Kvieskienė, jau yra pateikta pasiūlymų Kultūros pagrindų įstatymo ir kitų teisės aktų papildymui bei tikslinimui, suprantant, kad minėtų tikslų turime siekti ieškant dialogo ir susitarimo su valdžia.
Kas tai yra kultūra?
Nuo 1990 metų Lietuvos kultūros kongreso neapleidžiantis Dr. Krescencijus Antanas Stoškus (lietuvių meno ir kultūros filosofas, etikas) savo pasisakymą pradėjo nuo padėkos: „Dėkoju, kad Jūs čia. O galėjote būti kažkur. Vadinasi, svarbu“. Ir pridūrė: „Mes daug tikėjomės 1990 metais, tačiau savaime sukasi ne taip, kaip nori“.
Jo nuomone, kultūrai nusakyti reikia 15 fundamentalių terminų, bet geriausiai būtų prisiminti, kad terminas Kultūra kilęs iš lotyniško žodžio cultura – įdirbimas, auginimas; o pats cultura lotynų kalboje atsirado iš veiksmažodžio colo – įdirbti, auginti, apgyventi. Gal ne be reikalo lietuviai, aprodydami savo namus svečiui sakydavo: „Čia mano gyvenimas“.
Kitą dieną tai pakartojo prof. Tomas Kačerauskas (filosofas, rašytojas), kuris pabrėžė, kad culture – tai lauko įdirbimas pagal tradicijas. Tai reiškia, kad žmogaus kultūra kyla ne iš niekur, o iš kitų, ir tai, kas sukurta yra perduodama kitų žmonių įdirbimui.
Dr. K. Stoškus teigia, kad populiarumas rūpi visiems, nes visiems patinka palaikantieji. Bet palaikantieji, rėmėjai yra dvejopi, kaip ir keliai populiarumui pasiekti. Pirmas kelias: rėmėjai, einantys paskui, kartojantys ir besimokantys iš kūrėjo – jie yra reikalingi profesionalams menininkams, jų dėka kylama aukštyn. Antrasis kelias – populiarumo paieškos. Kuomet kūrėjas prisitaiko prie minios, pataikauja jai. Šiuo atveju palaikanti aplinka yra tik dėl to, kad mes įsiteikiame jai. Šis kelias – tai kultūros išbalansavimas, kai suformuojamas vartotojiškas gyvenimo būdas, nepasotinamas leidimasis žemyn.
Šią mintį vėliau savo pranešimuose savotiškai papildė kiti kalbėtojai, pvz. dr. Arvydas Juozaitis (filosofas, publicistas, visuomenės ir sporto veikėjas, plaukikas, rašytojas) sakė, kad „Didžiausias džiaugsmas yra be atsakomybės“. Sukūriau ir palikau, jau nesvarbu kaip ir kas bus po to.
Prof. Tomas Kačerauskas kalbėjo apie naujas galimybes ir problemas, kurios atsiranda kūrėjams dirbant medijuotos kultūros sąlygomis. Medijos – tai ne tik palengvinimas, tai kalėjimas be sienų, kai aplink vienoda terpė, tai juslių išnykimas. Dar Platonas sakė, kad „Raštas tai ir vaistas ir nuodas“. Vaistas – nes padeda perduoti informaciją, nuodas – nes žmogus nebesistengia atsiminti, žinodamas, kad galės perskaityti. Tuomet kas laukia DI laikais, kai kažkas pasakys viską?
Kultūros ministras Šarūnas Birutis paminėjo keletą pernai priimto Kultūros pagrindų įstatymo aspektų, pasidžiaugė, kad jau atsirado supratimas, jog informacinis atsparumas irgi yra kultūrinio gyvenimo dalis ir akcentavo, kad viena Kultūros pagrindų įstatymo kertė turi būti Kultūros kanonas.
Dr. Liutauras Degėsys (filosofas, rašytojas) atkreipė dėmesį, kad „Kultūra yra procesas, ir kanonizuoti – tai viduramžiška“. Tačiau patikslino, kad noras turėti Kanoną ko gero kyla iš alkio, iš to, kad kultūros per mažai. Kodėl yra sakančių, kad viskas gerai? Tai kad suprastum jog kultūros nėra, reikia jos turėti. Čia kaip su protu: jie proto neturi tai ir nesupranti, kad jo neturi. Ir visus pralinksmino dar viena L. Degėsio mintis, kad blogi keliai irgi kultūros dalis. Nes kaip į kultūrą nueisi, jei kelių nebus?
Kultūros ir politikos santykis.
Karl-Erik Norman (VDU Garbės daktaras, Europos kultūros parlamento įkūrėjas), kalbėdamas apie kultūros vertybių svarbą krizių laikais, teigė: „Pripažįstama, kad dabar gynybos biudžeto didinimas yra būtinas, bet tai negali vykti kultūros sąskaita. Nes ką tada ginsime? Kas yra Europa? Mažas Azijos iškyšulys ar didelės pasaulio dalies centras, smegenys?“. Jis sakė, kad Europos kultūros parlamente dirbantys 7 Lietuvos atstovai sugeba svariai prisidėti prie bendros veiklos.
LR Seimo narys L. Kasčiūnas pastebėjo, kad dar neseniai terminas nacionalizmas buvo neminimas, laikyta nepolitkorektiška nacionalinius interesus naudoti kaip argumentą. Tačiau karo Ukrainoje fone sąvokos patriotiškumas, nacionalinis sugrįžta, nes tik nacionalinė savimonė padeda ukrainiečiams kovoti su Rusija. Politikai jau kalba, kad klausimas: kaip tolerantiškai priimti netoleranciją – atviras. ES migracijos politika ilgai rėmėsi vienomis vertybėmis, bet dabar matoma, kad ne visi nori gyventi pagal Europietiškos kultūros tradicijas. Ar mes turime atsisakyti Kalėdų, nes ta šventė kažkam nepriimtina?
Seimo narys Vyt. Juozapaitis: „Tikiuosi, kad kalbant apie kultūros reikšmę, mes čia neįtikinėjame, o visi tikime, kad tai yra svarbu ir tikra“. Jo nuomone, kultūra negali/ neturi būti tik instrumentas kažko siekiantiems. Kai kultūra bus tik įrankis, ji neatliks savo esminės funkcijos. Kultūra – tai laisvės forma. Laisvė – nepatogiai klausti, galimybė nesulaukti plojimų.
Dr. Vytautas Rubavičius (poetas, filosofas, kultūrologas, vertėjas) pažymėjo, kad laikai ir valdžios keičiasi, kartu kinta valdžios tikslas. Bet nesikeičia ideologinė nuostata: kurti žmogų, kuris tenkintų valdžios poreikius. Anuo metu buvo kuriamas Tarybinis pilietis, dabar – europilietis. Tačiau užmirštama, kad Valstybę kūrė lietuvių tauta. Ir šita tiesa turi būti kartojama kaip Dešimt Dievo įsakymų.
V. Rubavičiaus nuomone, europietiško tapatumo kūrimas turi vykti ne per nacionalinių savybių menkinimą, o per tai, kad nacionalinių tapatumų stiprinimas kartu sukurs europiečių tapatumo bruožus: ne dirbtinius, o tikrus, bendrus visoms Europos tautoms. Po 1990 metų iš sovietinio pilietiškumo laisvinomės per savo tautinį, nacionalinį tapatumą; ir bandymas sukurti SSRS pilietį (be tautybės) baigėsi labai greitai.
(bus daugiau)