Didelį vaidmenį ši stotis vaidino 1991 m. sausio įvykių metu. Kai valstybės perversmo organizatoriai užėmė Lietuvos radiją ir televiziją bei Vilniaus televizijos bokštą ir transliacija iš Vilniaus nutrūko 2 val. 01 min., po 40 sek. pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis. Eteryje pasigirdo Jolantos Šarpnickienės ir Dzintros Varžgalienės balsai. Sitkūnų stoties signalas pirmiausia pasiekė Lenkiją, Latviją, Estiją ir Suomiją, vėliau palydovinis ryšys žinias ir vaizdus perdavė visam pasauliui. Siųstuvai dirbo ištisas paras be išjungimo.
Tuo sudėtingu Lietuvai laikotarpiu Sitkūnų radijo stoties gynybos štabui vadovo Lietuvos regionų partijos atsakingasis sekretorius Vytautas Kamblevičius. Šiandien savo gyvybe rizikavęs vyras yra nepelnytai pamirštas ir stumiamas į paraštes.
„Kaune per sausio įvykius buvo du štabai, pagrindinis – Babtuose, kur veikė Sitkūnų radijo stotis, antrasis – Juragiuose, kadangi ten irgi yra radijo ir televizijos stotis. Suprasdami stoties svarbą, mes su savanorių komanda, kurią sudarė ūkių vadovai ir kiti aukštas pareigas ėję asmenys, pasirūpinome tinkama jos apsauga ir suformavome keturių žiedų gynybinę sistemą. Pirmąją zoną, esančią arčiausiai stoties, sudarė sunkioji technika, antrąją – 4 m. aukščio ir 3 m. pločio blokų siena, trečią – 4 m. aukščio spygliuotos vielos tvora, ketvirtą – paromis prie stoties budėję dešimtys tūkstančių žmonių. Taip pat visuose pagrindiniuose keliuose 2-3 km atstumu nuo Sitkūnų, buvo įkurti stebėjimo postai, kurie veikė ištisą parą ir dairėsi priešo. Mes prie stoties leidome dienas-naktis, šildėmės prie laužų, ant kurių gaminomės valgyti, o turėdami laisvo laiko šokome ir dainavome patriotiškas dainas. Aš pats Sitkūnų mokykloje praleidau du mėnesius iš eilės, – prisiminimais dalinosi V. Kamblevičius. – O šiandien turime tokią situaciją, kai savo nuveiktais „darbais“ giriasi ir už juos apdovanojami tie, kurių ten, kiek aš pamenu, net nebuvo. Kiekvienais metais Kauno rajono savivaldybė rengia iškilmingą Sausio 13-osios minėjimą, degina laužus, vyksta pasirodymai, sakomos kalbos, dedamos gėlės, bet manęs į šį renginį nekviečia. Porą kartų buvau nuvažiavęs pats, bet kai pamačiau, kad nesu laukiamas, daugiau ten nebesilankau.“
V.Kamblevičiaus nuomone, taip konservatoriai ir jų „broliai-dvyniai“ socialdemokratai klastoja istoriją ir braukia iš juos tuos, kurie gynė Lietuvą.
„Apie retransliacijos stoties gynybą yra išleistos dvi knygos. Pirmojoje paminėtas tiek aš, tiek Juragių štabo vadas, kuris už šią savo veiklą yra gavęs ir valstybinį apdovanojimą. Antrojoje faktiškai cituojami tik Juragių gynybos štabo vadovo prisiminimai, yra jo nuotrauka, o apie mane parašytas vos vienas sakinys. Nebejoju, jog tokį skirtingą požiūrį lemia tiek tai, kad istoriją, sekdami savo patriarcho Vytauto Landsbergio pavyzdžiu, bando perrašinėti kiti „konservatoriai“, kuriems talkina socialdemokratai, tiek tai, kad aš visuomet turėjau savo nuomonę ir nebijojau ją išsakyti, – garsiai svarstė buvęs Sitkūnų gynybos štabo vadas. – Patikslinsiu – man tos garbės ir apdovanojimų už tuomet nuveiktą darbą nereikia, nes dariau tai, ką privalo daryti kiekvienas Lietuvos pilietis. Šiuo atveju svarbiau žmonėms pateikti tikrą, o ne išgalvotą istoriją. Ne aš pirmas, ne aš paskutinis, kurį kagėbistų palikuonys ar tarnavę šiai sistemai stengiasi sumenkinti ir „išmesti“ iš istorijos, todėl labai svarbu, kad visuomenė žinotų, kaip buvo iš tikro. Nes tas, kuris neišmoksta savo istorijos, pasmerktas amžiams likti vaiku, o Lietuvai, ypač dabar, kaip niekada svarbu „subręsti“.