Trisdešimtmetis Martynas iš Vilniaus prieš penkerius metus kasdien kelias valandas praleisdavo spoksodamas arba į kompiuterio ekraną, arba – į lubas. Jis tenkinosi menkai apmokamu darbu kino teatre, o bičiulių neturėjo – bendravo su kolegomis. Tuomet jis dar nė karto nebuvo užmezgęs santykių su mergina, nors jo amžiuje paprastai dažnas turi antrąją pusę. Šią apatiją gyvenimui jaunas vyras atvirai įvardija kaip polinkį į depresiją.
„Manau, susirgau ja, nes visą vaikystę mane mokė gniaužti savo jausmus. Iš manęs mokykloje tyčiojosi, o mano mama sakydavo: „Nekreipk dėmesio.“ Kaip tai nekreipti dėmesio? Galiausiai tai virto depresija, kai nieko nenori, niekas nerūpi“, – sako Martynas. Jis yra tam tikrų primetamų standartų, tokių kaip mergina šalia, atitinkamas darbas ir uždarbis tokio amžiaus vyrui, kuris jų nepateisina, pavyzdys.
Utenoje gyvenantis Denis – panašaus amžiaus. Jis jaučiasi taip, lyg vyrai šiandien būtų nebenaudingi.
„Prieš tai buvusi karta naudingumą matavo per darbą. Mes matėme tai iš savo tėvų, kurie vis kartojo: „Eik mokytis, užimk kuo aukštesnes pareigas – taip būsi naudingas visuomenei. Bet šiuolaikiniai vyrai jaučia, kad tam, jog save išpildytų, pasirinkti profesinio kelio nepakanka. Socialiniuose tinkluose matome, kaip kiti turi namus, automobilį, gerai uždirba, turi gražią merginą. Palygini save – rodos, nieko neturi. Galiausiai jautiesi tiesiog nenaudingas“, – atvirauja Denis.
Bendra.lt kalbintas psichologas Antanas Grižas antrina, kad šiandien jauniems žmonėms vienu metu sukrinta daug iššūkių: baigdamas mokyklą ar universitetą jaunas vyras praranda tam tikrą gyvenimo struktūrą, susiduria su spaudimu dabar ir čia pasirinkti gyvenimo kryptį ir ja tikslingai eiti. Tai sukelia daug neapibrėžtumo ir streso.
Daugiausia sunkumų, pasak pašnekovo, esą kyla šiuo laikotarpiu puoselėjant romantinius santykius. Jauni vyrai šiame etape pradeda klausti savęs, ar jie nori šeimos, ar nori kurti santykius, kaip palaikyti santykį su priešinga lytimi. Taip pat natūraliai kyla klausimas, kaip būti vyru.
Signalai, kad jus ištiko krizė
Rodos, abiejų vyrų patirtys skirtingos, tačiau jos turi bendrą vardiklį – ketvirčio amžiaus krizę. Mūsų pašnekovų liudijimu, panašiai Lietuvoje jaučiasi ne vienas jaunas vyras.
Štai užsienio spaudoje klinikinis psichologas dr. Alexas Fowke ketvirčio amžiaus krizę apibūdina kaip „nepasitikėjimo savimi, dvejonių ir nusivylimo karjera, santykiais ir finansine situacija laikotarpį“.
Anot šio specialisto, visos vadinamosios krizės pastaraisiais metais tapo vis pastebimesnės dėl naujo spaudimo, su kuriuo susiduria jaunosios kartos, ypač palyginti su ankstesnėmis kartomis: „Šiais laikais dvidešimt kelerių metų jaunuoliai patiria didžiulį spaudimą patekti į nekilnojamojo turto rinką, naviguoti sudėtingoje profesinėje karjeroje, stengtis palaikyti santykius bei dažnai yra veikiami socialinių medijų iškreipto gyvenimo suvokimo.“
Regione gyvenantis Denis antrina, kad socialinėse medijose jauni vyrai mato, kaip kiti dvidešimtmečiai turi namus, gerą automobilį, gerai uždirba, turi gražią merginą, ir pažvelgę į save supranta, kad jie to neturi. „Jaunas vyras jaučiasi esantis žemesnio statuso, kitaip tariant, jam trūksta vyriškumo“, – sako Denis.
Dr. A. Fowke papildo: „Literatūroje rašoma, kad pagrindiniai iššūkiai, su kuriais žmonės susiduria nuo 18 iki 35-erių metų, yra identiteto sumaištis, vidinis konfliktas dėl neįgyvendintų išsikeltų lūkesčių ir netikrumas.“
„Vyrai neturi kur ir su kuo išsikalbėti“
Psichologas A. Grižas atkreipia dėmesį, kad panašūs klausimai aktualūs ir jaunoms moterims, deja, šiandien būtent jauniems vyrams trūksta palaikymo, bandant ištrūkti iš krizės. Kodėl?
„Vyrai turi daug mažiau erdvių, kuriose gali skirti laiko kalbėti apie tai, kokių santykių nori, kaip klostosi santykiai su mergina, ką reiškia būti vyru, ką reiškia būti vyriškam, kaip patraukti priešingos lyties dėmesį ir pan. Kadangi labai keičiasi mūsų visuomenės normos, lyčių vaidmenys ir kiti dalykai, griaunami stereotipai, dabar yra tas sumaišties etapas. Jauniems vyrams sunku susikurti sveiką, adaptyvų identitetą“, – pastebi A. Grižas.
Jo teigimu, nepaisant kintančių visuomenės normų, vyrams apie savo jausmus kalbėti vis dar sunku, o dažnai ir nėra su kuo – vis daugiau jų stokoja stipraus santykio tiek su tėvu, tiek su kitais vyrais.
„Mes, vyrai, galime pasišnekėti apie filmus, žaidimus, sportą, mergas. Galime juokauti apie žvejybą, apie bet ką kitą, išskyrus rimtas temas, tokias kaip jausmai. Ir vienam susitvarkyti su tuo sudėtinga“, – atvirauja Martynas.
Tuo metu specialistai užsienio spaudoje pataria, kad norint įveikti minėtą krizę patartina kalbėti su kitais. Jų teigimu, „svarbu aptarti nepasitenkinimo jausmus. Kalbėjimas su kitais apie tam tikras problemas ne tik padeda racionalizuoti problemą, bet ir rasti sprendimą“.
Baiminasi būti priimti „kaip nevyriški“
Išsikalbėti vyrai baiminasi ir dėl to, kad kai kurios jų išpažintys gali būti priimtos kaip nevyriškos.
„Internetinių forumų svetainėje „Reddit“ pilna pasisakymų, kuriuose vyrai teigia, kad jų merginos ar žmonos prašė jų atsiverti, o kai tai įvyksta, jos nebežiūri į juos taip pat“, – pastebi Martynas.
Pašnekovas klausia – kas lieka vyrui, kai jis nėra laikomas vyrišku? Nors Holivudo tendencijos pamažu atskleidžia ir kitus vyriškumo įvaizdžius, didžiausia problema išlieka – vyras yra stiprybės simbolis visuomenėje, kuris negali atsiverti, būti jautrus, pastebi pašnekovas.
Jam pritaria ir Denis, sakydamas, kad, pavyzdžiui, vyrams, prabilusiems apie patiriamą smurtą, kalbėjimas neteikia teigiamo pokyčio.
„Vis dar gajus požiūris, kad esi vyras, todėl turi susitvarkyti: „Seni, boba muša? Taigi trenk atgal“, – įsišaknijusių stereotipų įtaką primena uteniškis.
Nesuprasti vyrai esą gali būti ir itin artimo žmogaus.
„Kai mes su žmona kalbėjome apie vestuves, pasakiau, kad noriu didelės pūstos vestuvinės suknelės. Galiausiai vedžiau vilkėdamas juodą kostiumą, bet tikrai būčiau buvęs ne prieš vesti, pasipuošęs suknele. Jos nuomone, ji yra moteris ir per vestuves suknelė yra skirta moteriai, o man ją vilkėti yra nevyriška. Mano mintį ji palaikė bjauriu bandymu pasišaipyti, kad sulaukčiau dėmesio iš aplinkinių arba iš jos. Man asmeniškai didelės pūstos suknelės atrodo labai gražu ir magiška, tad norėjau jaustis ypatingai per vestuves“, – savo patirtimi dalijasi vilnietis Martynas.
M. Grižo nuomone, didysis tyrėjų fokusas į moteris ir joms aktualius klausimus yra posovietinės visuomenės palikimas – buvo svarbu suprasti patriarchalinį palikimą mūsų visuomenei ir įgyvendinti pokyčius. Natūralu, kad tame kontekste vyrų problemoms ir klausimams liko mažai vietos. Tačiau šiuo metu situacija esą keičiasi. Kalbėti apie moterų teises ir moterų lygybę, kaip pastebi psichologas, tapo savaime suprantama. O vyrų tyrinėjimas, pasak pašnekovo, tampa pikantiška tema – kažkas, apie ką mes dar nepakankamai žinome.
„Vyrai dar nepakankamai atstovauja savo interesams, nepakankamai kalba apie savo patiriamus dalykus, nes vyrai apskritai mažiau kalba apie savo emocijas, apie savo išgyvenimus. Jie mažiau reflektuoja ir mažiau suvokia“, – aiškina specialistas. A. Grižo nuomone, kalbant apie lyčių klausimus, svarbu vengti kraštutinumų.
„Pavyzdžiui, kalbėti apie vyrus tik kaip apie agresorius, kaip apie patriarchato atstovus. Ypač jauni vyrai, kurie tiesiog gimė kažkokioje visuomenėje, vien dėl to, kad jie turi kažkokią lytį, jie nėra kalti už visą tą kultūrą, kurioje gimė“, – kad vyrams reikia atjautos, pabrėžia psichologas.
TARP EILUČIŲ
Vyras, kurio vyrams trūksta
Pasak VŠĮ Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centras vadovo Donato Nėniaus, viena iš šiuolaikinių vyrų problemų yra santykio su tėvu trūkumas. Dėl didelio skyrybų skaičiaus vis daugiau berniukų vaikystėje neturi stipraus santykio su tėvu arba šis vaiko gyvenime apskritai nedalyvauja, taigi trūksta vyro pavyzdžio.
Pasak psichologo, jam vyriškumas ir tėvystė yra neatsiejami dalykai – tapdamas tėvu, atsiskleidi kaip vyras. Tačiau nemaža dalis jaunų žmonių visuomenėje ne tik atsisako minties apie tėvystę, jie patys stokoja vyro autoriteto savo gyvenime. Pašnekovai taip pat neslepia – santykiai su tėčiu daro jiems didelę įtaką.
Kornelija Zaicaitė
