Prisimink mane…
Mes išskrisim kaip paukščiai
Tik negrįšim jau čia,
Tu pamok man dar kartą, su balta skarele..
Mes išskrisim toli, už kalnų didelių,
Ten, kur nešviečia saulė, bet be galo šviesu,
Mes išskrisim tenai, kur beribis dangus,
Tu mane prisimink, juk buvau aš žmogus..
Tu žvakelę uždek, prisiminęs mane,
Kad nušviestum man kelią,
Nepaklyst erdvėje..
Aš sugrįšiu į žemę,
tu tik lauk ir tikėk.
Balta obelim, tau po langais sužydėt,
Gal alyvos šakelėj, tu atrasi mane,
O gal paukščio giesmelėj tu išgirsi mane..
Gal į langą pabels vėjo gūsis stiprus,
Gal audra ar lietus ar griaustinis skaudus,
Nebijok, nes tai aš, skrendu į namus..
Ir nespėjęs sudie tau ištart aš tada,
Tarsi rytmetį ankstų išnyksiu rūke..
Gal žiemos speiguose, su pirmąja aušra,
Tarsi snaigė balta, aš ištirpsiu delne..
Tau šypsosiuos plačiai,
saulute iš aukštai.
Ir nušviesiu tau kelią,
Aš nakty neramioj.
Pamatysi žvaigždelę,
kuri švies tau tamsoj..
Tu uždegęs žvakelę,
Mano vardą ištark,
Sukalbėjęs maldelę,
mintyse mane šauk..
Ir triukšmingam garse,
ir ramioj tyloje,
Aš prašau, nepamiršk,
Prisiminki mane..
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.