Kaune Lietuvos karininkų ramovėje per iškilmingą ceremoniją buvo pagerbti Lietuvos valstybės laisvės gynėjai. Valstybės dienos proga, jiems įteikti Laisvės gynėjo teisinio statuso pažymėjimai ir Laisvės gynėjo ženklai. Vienas ženklas įteiktas pamario krašte gimusiam, zanavykų krašte užaugusiam Ričardui Lekavičiui.
Buvo priimtas įstatymas
Seimas 2021 metais priėmė Laisvės gynėjo teisinio statuso įstatymą, kuriame nurodoma, kad laisvės gynėjas – Lietuvos pilietis, kuris 1990 m. kovo 11 d.–1991 m. rugpjūčio 21 d., Sovietų Sąjungos karinės agresijos metu, dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybingumą ar šalinant grėsmę Lietuvos valstybingumui ir vientisumui, įvairiomis nesmurtinio pasipriešinimo formomis priešinosi agresyviems SSRS ekonominiams ar kariniams veiksmams, saugojo ar gynė valstybės sieną, kitus valstybinės svarbos ir ūkio objektus, kūrė krašto apsaugos struktūras, muitines, specifinėmis priemonėmis padėjo atkurti Lietuvos Respublikos valstybingumą, tarnaudamas Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, Krašto apsaugos departamente ir jo struktūriniuose padaliniuose, Pasienio apsaugos tarnyboje, Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, Lietuvos Respublikos policijoje, Lietuvos šaulių sąjungoje, ir prisiekė Lietuvos valstybei iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., priklausydamas vienai iš išvardytų laisvės gynėjų grupių.
„Statusas suteikiamas tiems, kurie šiuo laikotarpiu atėjo į tarnybą, prisiekė, nepasitraukė iš tarnybos vietos, vadovybės nebuvo nušalinti nuo pareigų arba dėl tarnybinio nusižengimo nebuvo atleisti iš tarnybos“, – vardijo centro Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisijos pirmininkė Rima Žemaitienė.
Taigi, minėtu laikotarpiu prisiekė drąsūs žmonės Lietuvos Respublikai. Tai padarė ir Ričardas Lekavičius, kuris tuo metu gyveno Šakiuose. Šiuo metu šiame krašte vis dar ūkininkaujantis, užsiimantis politine veikla – yra Šakių rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos regionų partijos Šakių skyriaus pirmininkas, o su šeima gyvenantis Šilutėje vyras tikino, kad tada neabejodamas pasirinko kario-savanorio kelią.
Abejonių nekilo
„Po devyniasdešimt pirmų metų sausio įvykių Lietuvoje pradėjo kurtis karinės komendatūros ir savanoriška krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Šakių komendantūrai patalpos buvo skirtos savivaldybės pastate. Greičiausiai dar vasario mėnesį ten ir apsilankiau, detales jau sunku ir atsiminti, metai atmintyje palieka tik svarbiausią informaciją. Po trumpo pokalbio su komendantu įsirašiau į savanorių gretas. Ar buvo kokių abejonių ar baimių? Ne nebuvo. Apie tai net negalvojau. Tik įstrigo vienas momentas – ne visi tuo metu bandraamžiai panoro būti savanoriais. Pokalbio metu su pažįstamu, jis prasitarė, kad atsisakė tapti savanoriu, nes tėvai taip patarė. Jie buvo tarpukario Lietuvos ūkininkai ir žinojo kas atsitiks savanoriams, jei valstybės laisvė užges dar aušroje“, – pasakojo pašnekovas.
Ar suvokė, kuo rizikuoja tokiu pasirinkimu? Pasak R. Lekavičiaus, riziką įvertino tik kiek vėliau.
„Jei Lietuvos nepriklausomybė būtų neįsitvirtinusi, savanorių ir laisvės kovotojų likimas būtų tik vienas, kurį mes visi labai gerai žinome iš istorijos. Priesaika buvo priimama liepos mėnesį Jurbarke prie Vytauto paminklo. Prisiekė savanoriai iš viso regiono. Buvo jūra žmonių, karių ir tiesiog dalyvaujančių šventėje. Tada nebuvo dar kariškų uniformų, priesaiką davėme apsirengę savo kostiumais. Priesaikos dienos foto nuotraukų nepavyksta rasti nė pas vieną fotografą“, – kalbėjo Laisvės gynėjas.
Anot jo, Pučo Maskvoje įvykiai sukėlė šiek tiek nerimo, bet buvo pasirengę veikti pagal galimybes.
„Susiklostę mums palankiai įvykiai kaimyninėje valstybėje galutinai įtvirtino Lietuvos nepriklausomybę. Atsirado daugiau savanorių, buvo organizuojami karių mokymai, atsirado pirmosios uniformos. Dar devyniasdešimt pirmų rudenį teko man pirmajam iš Šakių dalyvauti mokymuose“, – tęsė pašnekovas.
Įvertinimas labai svarbus
Aukštaūgis vyras šypsodamasis prisiminė, kad uniformos buvo standartinio ūgio vyrams, o kadangi jis aukštas, jam tinkamos nerado.
„Taip mėnesį laiko ir išbėgiota buvo su savo „lakierkiniais“ bateliais po miškus. Gaila, bet Lietuvoje, bėgant metams, savanoriai – kūrėjai tapo nebereikalingi, nes jie turėjo nuomonę, o tokie trukdė politikams. Taip dešimtmetis po dešimtmečio ir atsidūrėme istorijos paraštėse“, – teigė R. Lekavičius.
Jis mano, kad teisinga, jog Seime buvo priimtas įstatymas dėl Laisvės gynėjo teisinio statuso, mat tai uždegė šviesą padėkoti žmonėms kūrusiems valstybę.
„Tada elgiausi tiesiog taip, kaip liepė mano širdis. Net neatrodė, kad būtų galima elgtis kitaip. Tėvai neatkalbinėjo. Nors man tik ką tik buvo sukakę 18 metų, jie palaikė mano sprendimą“, – sakė R. Lekavičius.
Visuomenės veikėjas labai vertina gautą įvertinimą. Jam tai ne tik įvertinimas, bet ir pasididžiavimas, tą laikmetį primenantis įvertinimas.
