Kalėdinės Šilutės politikų „dovanos“. Ar kultūros darbuotojai nepavargs nuo amžinų reformų?

Paskutinę rudens dieną posėdžiavusi Šilutės rajono savivaldybės taryba nutarė prijungti Senųjų kaimo tradicijų kultūros centrą, Salos etnokultūros ir informacijos centrą, Žemaičių krašto etnokultūros centrą prie Šilutės kultūros ir pramogų centro. Reorganizacijos rykštė aplenkė tik Kintų Vydūno kultūros centrą. Iki sprendimo priėmimo netrūko diskusijų.

Atsiranda skyriai seniūnijose

Tarybos sprendimą numatoma įgyvendinti iki 2024 m. balandžio 30 d.. Prijungiamų kultūros centrų turtas bus perduodamas seniūnijoms, paskiriant techninio darbuotojo etatą. Šilutės kultūros ir pramogų centre steigiamas naujas pavaduotojo–koordinatoriaus etatas darbui su skyriais. Šilutės kultūros ir pramogų centras įgyja devynis naujus skyrius, veikiančius  Gardamo, Juknaičių, Katyčių, Rusnės, Saugų, Usėnų, Vainuto, Žemaičių Naumiesčio ir Švėkšnos seniūnijose.

Posėdžio metu nuogąstauta, kad prieš dvidešimt metų priimti sprendimai vėl grįžta į darbotvarkę. Ne vienoje Tarybos kadencijoje dirbantys Tarybos nariai prisiminė, kaip buvo išskaidyti centrai į atskirus vienetus, dirbančius savarankiškai. Sėkmingai dirbo su priskirtomis teminėmis funkcijomis.

Šiam sprendimui ruoštasi iš anksto – meras sudarė darbo grupę suformuoti pasiūlymams Tarybai dėl Šilutės rajono kultūros centrų veiklos prioritetų ir darbo modelių. Reikia pastebėti, kad komisijos sudėtis – tik iš politikų ir savivaldybės administracijos darbuotojų bei su Jūrate Pancerova, Šilutės kultūros ir pramogų centro direktore.

Komisijos sudėties sąraše nepavyko rasti bendruomenių atstovų, kultūros darbuotojų atstovų, meno žmonių bendruomenės atstovų. Keista apskritai, kad rajone nėra veikiančios kultūros tarybos ar komisijos, kuri patartų merui, Tarybai kultūros klausimais.

Ne visuose komitetuose pritarta

Kultūros centrų reorganizacijos klausimas buvo aptartas visuose trijuose Tarybos komitetuose. Socialinių reikalų bei Teritorijų ir kaimo reikalų komitete sprendimui buvo pritarta be didesnių diskusijų.

Ekonomikos ir finansų komitete klausimas buvo nukeltas posėdžio pabaigai. Karštos diskusijos tęsėsi gerą pusvalandį. Atėjus laikui balsuoti trims balsavus „už“, vienam „prieš“ ir penkiems susilaikius, nuspręsta projekto Tarybai neteikti.

Tarybos posėdyje merui Vytautui Laurinaičiui pristačius sprendimo projektą dėl sutikimo reorganizuoti Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro, Žemaičių krašto etnokultūros centro, Salos etnokultūros ir informacijos centro prijungimą prie Šilutės kultūros ir pramogų centro, pasipylė klausimai iš opozicijos ir mažumos atstovų. Buvo siūloma geriau dar devynis kartus pamatuoti, o tik paskui kirpti.

Tarybos narė Sandra Tamašauskienė siūlė pasirinkti vieną seniūniją ir, jei ten projektas būtų sėkmingas, tik tada įgyvendinti viso rajono mastu, dar išsakė nuogąstavimus, kad kultūros darbuotojai nebūtų parenkami seniūnų.

Meras replikavo, kad tokia seniūnija yra Švėkšnos seniūnija ir ten viskas veikia puikiai. Jo pasisakymas išprovokavo tolimesnes diskusijas su pašmaikštavimais.

Tarybos narys Žygimantas Kurlianskas priminė, kad nėra taip viskas Švėkšnoje, kaip sako meras, mat vienas darbuotojas tampa žmogumi orkestru – ir kolonėles tempia, ir renginius organizuoja.

Sekė ir mero partiečio Vyganto Kamarausko pasisakymas. Pasak jo, trūko informacijos. Jis retoriškai klausė: „Ar verta griauti tai, kas sėkmingai funkcionavo dvidešimt metų?“. Bet ir vėl grįžo prie minties apie reikalingus permainos vėjus.

Vėliau pasisakė Regionų frakcijos pirmininkė Lijana Lekavičienė. Išsakė abejones, ar naujieji kultūrinio darbo vadybininkai seniūnijose netaps seniūnų socialiniais darbuotojais, vykdančiais seniūnams reikalingas užduotis. Siūlė dar ir vienuoliktą kartą pamatuoti bei neskubėti griauti, nes pastatyti visada sunkiau. Pabrėžė, kad netiki šio projekto sėkme ir balsuojant už sprendimą ištraukė savo kortelę, balsavime nedalyvavo.

Parodys laikas

Vėliau meras nuogąstavo, kad ir praėjusioje kadencijoje bandė apjungti kultūros centrus, bet nepavyko surinkti reikiamo skaičiaus balsų. Kalboje nuskambėjo ir dviprasmybių: „Supraskite: centrų atsiranda daugiau nei yra. Kultūros tinklas plečiamas, o ne siaurinamas“.

Gavęs palaiminimą kalbėti opozicijos narys Zigmantas Jaunius  pabrėžė, kad Šilutė buvo vienintelė ir unikali Lietuvoje, turėdama penkis skirtingus kultūros centrus. Kiekvienas atspindėjo savo krašto kultūrą, veidą, savitumą. Niekaip nerado argumentų ar finansinės naudos iš šios reformos. Į politiko pasiūlymą darbo grupėse ne pačiam pirmininkauti, o daugiau leisti dirbti vicemerams, meras arogantiškai atrėžė, kad apie jo darbą spręs valdančioji dauguma.

Sprendimas buvo priimtas balsavus šešiolikai Tarybos narių „už“, vienam  „prieš“, keturiems susilaikius ir dviem nedalyvaujant balsavime.

Ar sprendimas teisingas, parodys tik laikas, o meras su komanda pasirengęs pokyčiams po pokyčių. Ar kultūros darbuotojai nepavargs nuo amžinų reformų, irgi tik laikas parodys.

Pasidomėjus, kaip šios reformos sekėsi kitose savivaldybėse, optimizmu trykštančių neteko sutikti. Vienose savivaldybėse planų ir ataskaitų rengimo krūvis tik išaugo darbuotojams, o kitos sugrįžo prie pirminio būvio, kai kultūros centrai veikė savarankiškai.

R. LEKAVIČIUS, Pamariozinios.lt