Kai užgęsta motinos akys,
Pasaulis apanka.
Šviečia saulė, bet jau nebe ta,
Lyg dar yra kiemas, pastatai,
Bet jau be gyvybės, be gyvenimo.
Dar esi, bet toks geliančiai vienas,
Suvynioji vaikystės takelius
Ir išsineši į kitus pasaulius.
Retkarčiais išringuoji juos kur svetimoj palaukėj,
Svetimoj pastogėj,
Paglostai ten, senuose namuose,
Įspaustas pėdas
–
Priglundi prie atsiminimų,
O jie lyg apyniai
Apsiveja saldų ilgesį
Ir byra į žemę
Sūri rasa.
I. Arlauskienė
(Iš knygos ,,Sumazgytų eilučių šniūrelis”)
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.