Seniau būdavo sakoma: „Ateis trys karaliai, baigsis visi baliai“. Labai logiškas senolių pastebėjimas: baigėsi lapkričio 30 d. su šv. Andriejumi prasidėjęs mitinis spėjimų ir burtų laikas, jau atšvęstos Kalėdos, akimirksniu pralėkė tarpukalėdis, net mėsiedas įgauna santūresnį išlaidumą. Pagaliau per 
Tris karalius nurengiamos eglutės ir visos kalėdinės puošmenos sandėliuojamos iki kitų metų. Tik ar tokia jau visų džiaugsmų pabaiga? Žvilgterk į dangų, gali ir į kalendorių: kiek pailgėjo diena, kiek minučių tame „gaidžio žingsnyje“? Paklausyk, kaip varnai sušneko, ko jie apie pernykščius lizdus vis po du sukinėjasi? Štai kiek dovanų atneša tie senieji Rytų išminčiai. Pagarbiai juos pasitikti ir nusilenkti sausio 5 d. Šilutės „Vėdryno“ literatai susirinko į jaukią „Trukio stotelės“ svetainę prie didžiojo apvalaus stalo.
Kaip ir dera lietuviams – pasisotinę skaniu šeimininkės Virginijos keptu plokštainiu (paprasčiau kugeliu) su gardžiausiais pavilgais, ėmėmės dalintis tų paslaptingų Artimųjų Rytų kraštų mitų, legendų, patirtų kelionių metu įspūdžių dalybų, o svarbiausia senosios poezijos skaitymo. Stulbinančio jausmo gylio yra senoji Egipto meilės lyrika, 
mitiniai persų poetų pasakojimai, o kaip pagauna ir užduoda širdį Saliamono ir Sulamitos meilės istorija „Giesmių giesmėje“. Ir nors kiek pagąsdina eilutės: „Užkeikiu jus, Jeruzalės dukros / Gazelėmis ir briedžiais laukiniais / Nekelkit, nežadinkit meilės, / Kol ji pati nepabus“, neklausėme, gėrėjomės Omaro Chajamo rubajatais, kalbėjome, kaip svarbu yra mylėti ne vien jaunystės svajonių princus, bet dar labiau šalia esantį savo žmogų, ir tuos, kurie šalia. Klostyti mintyse ir širdyje pačius gražiausius jausmus, ilgesį, regėti asmens žavesį, nes tik taip gyvenimas yra prasmingas. Tą mums patvirtino šviesaus atminimo P. Čeliausko (tada jau devynaisdešimtmečio) rašyti rubajatai: „ Aš vėl širdy pavasarį jaučiu, / Ilgiuosi vėl tavęs, vienatvėje kenčiu. / Bet taip geriau, negu gyvent be meilės; / Nebūna ji be ilgesio ir be kančių“.
Ką gi, ačiū Trims karaliams, kad jie tiek daug ko pasakė prie to apvalaus stalo ir nors kalbėjo ne jie, o literatės E. Stankevičienė, A. Norbutienė, A. Sapronaitienė, Z. Kuzminskaitė, B. Morkevičienė, bet anų laikų literatūra patvirtino pagrindines mūsų vertybes ir paragino imtis naujų darbų – bent tiek, kiek nuveikėme 2025 metais. Tikslią veiklos ataskaitą kaip kasmet padarė Birutė Morkevičienė.
Irena Arlauskienė