Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje įvyko Vytauto Buikiškio (tikr. Vytautas Čiužauskas) knygos „Trys stebuklai“ sutiktuvės.
Kai renginys yra jau įvykęs, permąstai ir supranti, kad ne viskas buvo pasakyta, ką
reikėjo pasakyti. Pirmiausia apie knygos autorių, kuris ryžosi būdamas brandžiame amžiuje (virš
80 metų) išsakyti savo susikaupusias mintis ir net išleisti knygą. Vytautas gyvena Pagryniuose,
daug metų dirbo Šilutės pieninėje. Myli gamtą, bites. Su žmona užaugino tris dukteris, turi visą
būrį anūkų. Daug skaito, domisi istorija. Ir šiandien palaiko ryšį su buvusiais bendradarbiais.
Kai pirmą kartą rankraštis papuolė į rankas, reikėjo sau ir Vytautui atsakyti į kelis
klausimus. Po pirmojo skaitymo susidėliojo tokios mintys: „Visą storą aplankalą perskaičiau
vienu ypu, – buvo įdomu susipažinti su dabar gyvenančio žmogaus mąstymu, pastebėjimais ir
natūraliu lietuvio inteligentiškumu bei gyvenimo istoriją liudijančiu gebėjimu tai pasakyti. Tai iš
tiesų įdomus kalbėjimas adresatui, kuriuo gali būti bet kas: šeimos narys (vaikai ir vaikaičiai,
kaimynai, miestelėnai, šiaip bet kuris žmogus, atsivertęs šiuos užrašus).
Skaitydama kėliau sau klausimą, kokį formatą, pavidalą, suteikti spausdinant kaip knygą?
Pirmiausia, nors autorius išskiria tris kūrinio dalis, jos pagal apimtį yra labai skirtingos ir
nevienodo dydžio. Pirmoji „Dienos atėjimas“ yra labai plati, apimanti visą pasakotojo gyvenimo
patirtį konkrečiame istorijos tarpsnyje. Dienos pradžia – aušros grožis ir prasmė. Tai lyg įvadas į
žmogaus gyvenimą. Toliau ryškėja to pasakotojo bruožai: smalsumas Visatai, socialiniam, o
vėliau ir politiniam gyvenimui. Tų temų yra ir daugiau – jas net sunku visas išvardinti, bet esmė
aiški – tai jau žmogaus atėjimas. Toks teksto suskaidymas knygoje nėra išryškintas; visas kūrinys yra vientisas kalbėjimas. Poetiškiausia dalis – „Duonos atėjimas“. Čia kiek pasigedau labiau susietų duonos ir kalbos temų. Tik du puslapiai skirti savotiškam Dievo atėjimui. Jo būtinybė išplaukia iš viso sumanymo – lėmėjas, likimas, vedantysis, gelbstintysis, padedantysis – viso ko ne tik kūrėjas, bet ir esantysis čia ir dabar, vienintelis, galintis sutaikyti pasaulį, padėti žmogui sukurti save, kad pildytųsi pasakotojo (autoriaus) troškimai ir svajonės.
Renginio vedėja Irena Arlauskienė knygos pristatymą pradėjo sena persų legenda, kuri baigiama vienu sakiniu – „Žmogus gimė, gyveno ir mirė“. Tai iš tiesų apibendrinanti žmogaus gyvenimo istorija, jo esmė. Kaip šitą išmintį perteikia „Trijų stebuklų“ autorius, suprasti įmanoma, tik knygą išskleidžiant pagal išryškintus pastebėjimus, kurie turi ne vieną paralelę su literatūra, religija,
filosofija ir kartu atsiliepia į mūsų kasdienybę. Geriau susipažinti su knyga padėjo žinomi šilutiškiai, išsakę savo pastebėjimus knygoje keliamais klausimais. Džiugu, kad autorius parodo platų žinių lauką, supratimą ir erudiciją. Pavyzdžiui, J. Jaunius (fizikas, rašytojas, visuomenininkas) pasidžiaugė neradęs didelių astronomijos klaidų, kaip būna dažname grožinės prozos kūrinyje. Įdomi teksto paralelė su H. Radausko eilėraščiu „Žemė žmogų pagimdė“. Poetas mato tik drakoną, lemiantį žemės ir žmogaus apokalipsę, o mūsų autorius šiai dabar taip dažnai spaudoje piešiamai situacijai pasiūlo katalikybei priimtiną Kristaus mokslu pagrįstą sprendimą. Autoriaus dėmesys sutelktas į jaunimą, todėl labai svarbu buvo išgirsti ir pačių gimnazistų V. Ežerinskio ir G. Uranavičiūtės požiūrį į pasaulio skaudulius, vikaro A. Undraičio mintis apie jaunimą bei mokytojos J. Ežerinskės pasakojimą, kokioje šviesoje lekia mylinčio mokinius ir darbą mokytojo dienos. Fragmentus iš atskirų knygos dalių skaitė „Vėdryno“ literatės B. Morkevičienė, Z. Kuzminskaitė, A. Sapronaitienė.
Tik pradedant vakarą autorius nuoširdžiai padėkojo susirinkusiems šilutiškiams, ypač buvusiems bendradarbiams, iki šiol išlaikiusiems šiltus bičiulystės ryšius, vėliau atsakė į klausimus: Kas paskatino jus rašyti? Ar mes teisingai skaitome ir suprantame jūsų knygą? Iškėlėte labai daug skaudžių žmonijos istorijoje buvusių dalykų; vienus, tikime, grindžiate savo išgyvento laiko pavyzdžiais, kitus imate iš kolektyvinės žmogaus patirties. Kokį matote ateities kelią?
„Nuostabu, kad mūsų mieste yra žmonių, mąstančių nesmulkmeniškomis temomis, turinčių tvirtą požiūrį į pasaulio likimą, mokančių pasakyti ir parašyti žodį“, – apibendrindama išsakytas mintis kalbėjo Elena Stankevičienė.
Išsiskirdami palinkėjome naujajam rašytojui giedrų dienų, įdomių minčių, padėkojome už ryžtą prabilti į visus gražia labai estetiškai išleista knyga.
Birutė Morkevičienė





































