2026 -ieji Motiejaus Valančiaus metais vadinami neatsitiktinai. Šiai nuostabiai asmenybei sukanka 225 metai. Vargu, ar rasi lietuvį, kuris nežinotų Valančiaus, išblaivinusio Žemaičių vyskupystės gyventojus, privertusį išmokti skaityti ir rašyti paprastus valstiečius (nemokantys rašto jaunavedžiai negalėjo nei užsakų prašyti, tuo labiau tuoktis: verdiktas – išmok skaityti ir rašyti tada ateik). Valančiaus rūpesčiu steigiamos lietuviškos mokyklos greit nukonkuravo rusiškąsias, o posukiliminiu laikotarpiu carinei valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, mokyklas, netgi viešose vietose kalbėti gimtąja kalba, vyskupas rūpinosi lietuviškų knygų spauda Prūsų Lietuvoje, knygų platinimu, slaptų mokyklų vaikams tinklo plėtimu, naujų bažnyčių statymu, senų saugojimu. Visa tai jubiliejinį vakarą (vasario 26 d.) F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje susirinkusiems žiūrovams „Vėdryno“ literatai lyg kokią pamokėlę priminė skaidrėmis (jas paruošė B. Morkevičienė), klausantis R. Jokūbaitytės kankliavimo.
Apie gyvenimą ir veiklą taip, o šiaip renginio dėmesys buvo sutelktas į M. Valančiaus literatūrinę kūrybą ir jo, Vyskupo, santykį su ano meto Lietuvos valstiečiais.
Lengviausia tai papasakoti, atsivertus apysaką „Palangos Juzė“. Atidžiai skaitydami kūrinį, randame be galo daug išminties, juk nuoroda į tai pasakyta paties rašytojo, knygos priešlapyje: „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja pati išmintis“.
Kokią išmintį akcentavo vakaro vedėja Nijolė Ivaščenko? Pirmiausia: puikiai pragyventi gali iš amato (dabar gal sakytume – iš verslo), jei kalbi ar rašai apie žmonių gyvenimą, kalbėk apie juos iš tiesų esančius, nemėgo Valančius surūgusių ir dejuojančių valstiečių: gražus darbe, džiugus ir besiilsintis. O ilsėtis galima ir dainuojant, ir šokant, ir istorijas bei nutikimus pasakojant. Na, ir apie merginas: neužtenka joms būti gražioms, darbščioms, švarioms, tvarkingoms nuotakoms – svarbus ir išsilavinimas: Juzė nesirinko gražuolės Uršulės, bet vienuolyno mokykloje pasimokiusią Domicelę į žmonas išsiprašė. Apie tai žemaičių dūnininkų tarme papasakojo savo anytai A. Sapronaitienė. Tik prabėgomis išvardinome keletą vyskupo pastebėjimų žmonių bendravimo tema. „Palangos Juzė“ mąstančiam skaitytojui daug daugiau ką pasako, nes M. Valančius buvo mūsų didaktinės literatūros pradininkas. Prisimenate jo „Knygelės vaikams“ apsakymėlius „Mikė melagėlis“, „Pruncė Paukštvanagis“? Bet labai būtų pravartu paskaityti DABAR jo „Paaugusių žmonių knygelę“. Visų pirma nustebins 19 amžiaus lietuvių kalbos vaizdingumas, žodynas, sakinių ritmas ir iš kiekvienos eilutės sklindanti, nors niekuo neparyškinta įtaiga būti geresniam, doresniam ir, kas be ko, jautresniam savo artimui.
Labai džiaugiamės ir dėkojame, kad paminėti Vyskupo Valančiaus gimtadienį mums padėjo aktorius Vygantas Paldauskas, savo kūryba Lijana Lekavičienė, Rietavo Tau literatų klubas „Šviesa“ (vadovė Genovaitė Česnauskienė.) Jie parodė įsimenamą vaizdelį „Keravuokem gimtuojė kalba“, o „Verdainės“ ansamblis (vad. R. Jokūbaitytė) papildė „Palangos Juzės“ knygą nuotaikingu 14- tuoju vakaru, kur visi galėjom kartu padainuoti, pašokti, pavakaroti Valančiaus Lietuvos kaime.
Irena Arlauskienė
Apie Motiejų Valančių
Tarp žemaičių kalvų vėjai šnibžda:
„Čia gimė didis žmogus,
Regėjęs tamsą, vargą ir baimę,
Kaip gęsta kalba ir nyksta laimė“.
Kai sutemų šešėliai dengė žemę
Ir svetimos rankos draskė kalbą,
Iš švento žodžio, iš kaimo trobos
Jis kvietė tautą keltis iš tamsos.
Varpai Varniuose skambėjo viltį,
Blaivybės balsas per kaimus ritos:
„Negerk,“ – tarė jis, – „nes girtas žmogus
Pamiršta kalbą, Dievą ir savo namus.“
Valančius — kaip ąžuolas tvirtas,
Šaknis įleidęs į mūsų istorijos dirvą.
Su knyga ir tikėjimu gyvenimo keliu ėjo,
Tėvynę kūrė taip, kaip mokėjo.
Žemaitijos vėjas neša jo vardą,
Varnių varpai per laiką aidi,
Primena: žmogus gali būti tiltu,
Per žodį, per tylą, tikėjimą gyvą.
(L.Lekavičienė)
