Rita Šikšniūtė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto šešto kurso medicinos studentė, šiuo metu atliekanti internatūrą Šilutės ligoninėje. Kilusi iš Šilutės rajono, Gardamo miestelio, ji netrukus baigs medicinos studijas ir įgis medicinos gydytojos kvalifikaciją. Rita – pirmoji medikė savo šeimoje, kryptingai siekianti profesinių žinių, aktyviai dalyvaujanti mokslinėje veikloje ir nuolat ieškanti galimybių tobulėti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Apie pasirinkimą studijuoti mediciną, pirmuosius žingsnius praktikoje Vaikų ligų skyriuje, santykį su pacientais bei ateities planus – atviras pokalbis su Rita Šikšniūte.
– Papasakokite trumpai apie save – kur mokotės, ką, ko sieksite?
– Esu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto 6 kurso medicinos studijų programos studentė. Šiuo metu atlieku internatūrą Šilutės ligoninėje. Tai mano paskutinieji, kaip studentės, metai. Po šių studijų įgysiu magistro laipsnį bei medicinos gydytojos kvalifikaciją. Tolesnės – rezidentūros studijos gydytojo specialisto licencijai įgyti.
– Iš kur esate ir kas atvedė į mediciną? Ar dar nesigailėjote, kad pasirinkote šias studijas? Kurioje mokykloje? Kada supratote, kad norite studijuoti mediciną?
– Esu iš Šilutės rajono, Gardamo miestelio. Negaliu pasakoti istorijos, kaip nuo vaikystės svajojau, kad užaugusi būsiu gydytoja, kad augau medikų šeimoje, nes taip tikrai nebuvo. Baigusi šias studijas būsiu pirma medikė šeimoje, greičiausiai ir visoje giminėje. Tad manęs augant nesupo mediciniška atmosfera. Kad noriu stoti į mediciną, sugalvojau visai vėlai, mokydamasi gimnazijoje. Baigiau Šilutės Vydūno gimnaziją. Čia jau kaip ir visi dažniausiai pasakoja – mėgau chemiją ir biologiją, labiausiai patiko mokytis apie žmogaus organizmą, vėliau supratau, kad šios informacijos man mažai ir noriu jos daugiau, tai buvo viena sfera, apie kurią galvojau. Mokykloje taip pat labai gerai sekėsi chemija, atrodė, kad nereikia jai daug pastangų. Dalyvaudavau olimpiadose, esu laimėjusi I vietą rajoninėje chemijos olimpiadoje. Tiesa ta, kad stojant antras variantas buvo chemijos studijos. Bet meilę chemijai iškeičiau į medicinos studijas su noru padėti žmonėms ir įgyti žinių apie sveikatą bei ligas. Nors nemažai kolegų sako, kad studijų nekartotų, vis dėlto aš jas kartočiau ir nesigailiu, kad jas rinkausi. Savęs kitoje srityje visai neįsivaizduoju – tai pats įdomiausias ir naudingiausias dalykas. Tik, žinoma, žiūrint atgal, žinau, ką kitaip daryčiau, ką keisčiau. Taip pat, kaip dauguma studentų pasakoja, žiūrėdavau serialą „Grey’s Anatomy“. Mane taip pat paveikė – atrodė, kad noriu ir aš būti gydytoja. Nors realybėje viskas kitaip, bet idėjos stoti kyla ir iš čia.
– Ką apie jūsų pasirinkimą mano artimieji? Kokios buvo reakcijos, kuomet pranešėte, jog pavyko įstoti į universitetą ir sieksite tapti gydytoja?
– Džiaugėsi, kaip ir dabar, tikiuosi, džiaugiasi. Na, ir tiesa, prieš pasirašantis sutartį dar buvo rimtesnis pokalbis su tėvais – ar tikrai noriu, ar pajėgsiu, nes bus sunku. Bet mano noras ir sprendimas buvo tik vienas. Ir aš esu čia.
– Kodėl pasirinkote praktiką būtent Vaikų skyriuje Šilutėje? Kokia buvo tavo pirmoji diena praktikoje – ar jaudinotės? Kas praktikos metu buvo netikėčiausia ar labiausiai nustebino?
– Pradėsiu nuo to, kad šeštaisiais studijų metais turime pusę metų klinikinės praktikos – tai vadiname internatūra. Galime patys rinktis praktikos bazę. Kadangi daug praktikų esu atlikusi Kaune, taip pat kasdien praktikos darbams renkamės Kauno klinikose, nusprendžiau grįžti į gimtąjį miestą – pamatyti gydytojo kasdienybę dirbant su dažniausiomis ligomis. Internatūros metu mums priklauso privalomi skyriai – kaip vaikų ligų, bendrosios chirurgijos, traumatologijos, vidaus ligų bei skubios pagalbos – šiuos ciklus rinkausi atlikti Šilutėje, o akušeriją ir ginekologiją – Kauno klinikose, kaip žinome, šio skyriaus mieste nebeturime. Taip ir pradėjau savo praktiką Šilutės ligoninėje, Vaikų ligų skyriuje. Šiuo metu atlieku ginekologijos praktiką, po kurios vėl grįšiu į Šilutę. Pirmąją praktikos dieną kiek jaudinausi, nes nieko čia nepažinojau. Bet susipažinusi su šauniu skyriaus kolektyvu buvau rami ir greit pasijaučiau kaip namie. Vienu metu keista ir gera dirbti su gydytojais, kurie mane mažą gydė… Praktikos metu nelabai buvo netikėtų dalykų, visgi per 6 mokslo metus būname jau daug įvairių situacijų matę, tad atrodo, kad niekas nebestebina – jau ateini užsigrūdinęs ir pasiruošęs situacijoms, sunku kažką sugalvoti, nes jau retai kas nors užsifiksuoja.
– Ar darbas su vaikais skiriasi nuo to, kaip įsivaizdavote anksčiau? Kas, jūsų manymu, dirbant su vaikais yra sunkiausia? O kas – gražiausia ir labiausiai motyvuojanti?
– Manau, kad darbas ir yra toks, kokį įsivaizdavau. Dirbti šioje srityje man atrodo tikrai sunku. Dirbti su pačiais vaikais nėra sunku, sunku su jų artimaisiais. Ir paskaitų, užsiėmimų metu esame mokomi, kad čia viskas kitaip: vaikas nėra mažas suaugusysis bei kad, kitaip nei su suaugusiaisiais, čia gydome ne vieną pacientą, bet kartais ir visą šeimą, kad anamnezę dažniausiai susirinkti reikia iš artimųjų – ir kartais ne vieno žmogaus, kai atlydėjusiųjų būna keli, kartais skirtingi pasakojimai, ir bandai išspręsti galvosūkį – tai kur čia realiausia. Sunku, atrodo, dirbti su kūdikiais, kurie patys nepasiskųs, ir svarbiausia būna iš mamos surinkta anamnezė. Gražiausia yra tai, kad mažieji pacientai sveiksta greičiau, mažesnieji būna labai nuoširdūs ir tikri.
– Trys žodžiai, kurie geriausiai apibūdina tavo praktiką Vaikų skyriuje?
– Profesionali. Nuoširdi. Įkvepianti.
– Ar buvo situacijų praktikos ar studijų metu, kurios ypač įstrigo atmintyje?
– Per visus studijų metus, manau, kad tikrai buvo. Stebino reti ir sudėtingi ligų atvejai. Kažkaip sunku išskirti, net nelabai pamenu.
– Kaip pavyksta rasti ryšį su mažaisiais pacientais?
– Sunku pasakyti, kažkokios taktikos neturiu ir, palyginti, mažiau praktikos nei su suaugusiaisiais turiu. Priklauso nuo paciento amžiaus. Dirbant su kūdikiais svarbiausia juos užimti garsais ir akį traukiančiais dalykais bei šypsena. Mokyklinio amžiaus vaikai dažnai būna drąsūs bei nuoširdūs – su jais lengviau bendrauti. Kiek iššūkis bendraujant su paaugliais – čia savi niuansai. Kartais bandai prisiminti save tokio amžiaus ir mąstai – kaip, ko klausčiau, kas būdinga tokiam amžiui. Yra kur tobulėti. Būnant skyriuje, stebint gydytojų bendravimą ir priėjimą, lengviau įsivaizduoti darbą su mažaisiais pacientais.
– Kaip tvarkotės su emocijomis sudėtingose situacijose? Kas padeda išlikti ramiai ir empatiškai?
– Gana sunku vertinti. Šito vis dar mokausi. Sunkiausia būna, kai tos situacijos ištinka pirmą kartą. Išlikti ramiai, manau, padeda mano asmeninės savybės. Iš savęs esu nuoširdi ir palaikanti. Apskritai man smagu padėti, dar smagiau matyti, kad galiu padėti pacientui kad ir tik žodžiais. Na, o kartais praktikoje matome įvairių situacijų ir galvojame – va, kad čia tai mes ramūs neišliktume. Žinoma, tos patirties dar mažai, dėl to viduje verda daug jausmų. Bet stengiamės žiūrėti pozityviai, bent kol nereikia spręsti tų situacijų. Priklausomai nuo situacijos vis tiek būna momentų, kai pagalvojame, kad tai galėtų mums nutikti ar ką mes tada darytume paciento vietoje. Ir čia taip pat svarbų vaidmenį atlieka emocinis atsparumas. Turime nemažai psichologijos užsiėmimų, tad ten gvildename tokius klausimus.
– Kokių savybių, jūsų nuomone, labiausiai reikia medikui?
– Turi būti empatiškas, smalsus (nes mokytis reikia daug, ir ta informacija kintanti, tad reikia vis atnaujinti žinias), kantrus. Jeigu rinksis darbą, kur tiesiogiai bendraus su pacientu, – turėti bendravimo įgūdžių. Taip pat medicinoje problemas reikia spręsti komandoje, tad turėtų būti bendraujantis su kolegomis. O kita, manau, galima išmokti, išsiugdyti.
– Esate aktyvi mergina. Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Aš dažnai juokauju, kad mano geriausias laisvalaikis – yra miegas. Žinoma, norėtųsi to laiko daugiau sau, šeimai bei draugams. Mano pagrindinis, mėgstamiausias laisvalaikis – sportas. Čia, atrodo, pabėgu nuo visų darbų ir mintyse atitrūkstu. Stengiuosi sportuoti pagal galimybes, kiek galima dažniau. Pagrindinė šaka – sportas su svoriais. Tada atrodo, kad kaip tik pasikraunu jėgų, sumažėja streso. Jei tik jaučiu, kad kyla stresas, greičiausiai būna, kad nebuvau sporto salėje kelias dienas. Taisyklingas sportas – tiek fizinių, tiek psichologinių ligų prevencija. Taip pat labai mėgstu keliauti, jei tik yra galimybė. Gimnazijoje lankiau šokių klubą. Gaila, dabar neturiu pakankamai laiko, nes reikia pasirinkti daryti viena ar kita, bet norėčiau į savo laisvalaikį ir vėl įtraukti šokį. Vis noriu paskaityti grožinę literatūrą, bet gaunasi taip, kad rankose vis tiek mokslinė literatūra. Retkarčiais mėgstu gaminti saldumynus.
Savo laisvalaikį skiriu mokslui. Rašau mokslinius darbus, dalyvauju konferencijose kaip aktyvi dalyvė bei klausytoja, praeitais metais buvau Pulmonologijos būrelio pirmininkė. Visas vasaras praleisdavau ligoninėse praktikose. 2025 m. vasarą taip pat buvau praktikoje užsienyje – Bosnijoje ir Hercegovinoje. Stengiuosi iš studijų metų pasiimti viską, ką galima.
– Ar ateityje norėtumėte dirbti su vaikais? Kur save matote po kelerių metų?
– Niekada nesvarsčiau galimybės dirbti su vaikais. Ir šiai dienai nesirinkčiau. Po kelerių metų tikiuosi būti „savo“ rezidentūroje, o po to turėti savo darbo vietą. Po rezidentūros norėčiau siekti ir aukštesnio mokslinio laipsnio, tad, esant galimybei, rinkčiausi tęsti doktorantūros studijas.
– Ar svarstytumėte grįžti dirbti į gimtąjį kraštą? Kodėl?
– Turbūt, kaip ir dauguma, mokykloje galvojome, kaip, baigę studijas, bėgsime į didžiuosius miestus. Aš taip pat galvojau ir sakydavau, kad negrįšiu. Bet tikra tiesa, kai sakydavo – ateis laikas, kai pasiilgsi. Šiai dienai ši mintis gyva, ir jei ne kasdieniam darbui, tai kelioms dienoms – man visai miela mintis. Manau, kad rajono ligoninėje atsiveria daugiau galimybių.
– Jei galėtumėte duoti patarimą sau, kai tik pradėjote studijas, koks jis būtų?
– Baigdama studijas tikrai matau, ką būčiau dariusi kitaip. Į studijas žiūrėčiau kiek laisviau – skirčiau daugiau laiko sau. Mokymosi spraga – pradėjus studijas reikėjo išmokti apdoroti didelius kiekius informacijos, ir visai nemokėjome tiesiog mokytis. Matau, kaip viską mokyčiausi dabar, kokias priemones tam palengvinti naudočiau, nekalčiau sausos informacijos. Taip pat pasakyčiau, kad bus nelengva, bet įveiksiu. Pradžioje viskas buvo nauja ir kiek baugino. Dabar tai tiesiog kasdienybė ir taip nesureikšminu. Ir šias studijas aš rinkčiausi iš naujo ir tikrai kartočiau, nepaisant sunkumų.
– Ką norėtumėte pasakyti jauniems žmonėms, svarstantiems apie medicinos studijas?
– Bandyti atrasti save, paklausti savęs, kur matote save ateityje. Studijos ilgos. Nelengvos, bet ir nelabai sunkios. Mokytis reikės daug ir ilgai – visą gyvenimą. Bet viskas įveikiama. Svarbu turėti palaikymą, turėti į ką „atsiremti“ sunkiomis akimirkomis.
– Ko palinkėsite visiems, kurie skaito šį interviu?
– Šią šaltą, tikrai gražią žiemišką žiemą linkėčiau sveikatos. Ir ne tik žiemą. Sveikata tikrai brangiausias turtas. Svarbu tai suprasti kuo anksčiau.
Norėčiau padėkoti ir savo šeimai bei draugams už palaikymą šiame ilgame kelyje!
-Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Lijana Lekavičienė
