Tikriausia buvome vienos pirmųjų Lijanos Lekavičienės knygos „Sugrįšiu po lietaus“ skaitytojos, susirinkusios prie puodelio kavos mažu būreliu. Ko nedomina, kam ne smalsu perskaityti ir susipažinti su žinomo žmogaus kūryba, tikintis rasti iki šiol šilutiškių kūrėjų nepasakytų, neišryškintų temų. Taigi skaitymo valanda.
Knygų pasaulyje skaitymas – dabar labiausiai akcentuojama tema. – Apie tai prirašyta begalė tekstų, prisakyta įdomiausių minčių, bet eiliniam skaitytojui knyga, visų pirma, yra naujos pažinties nuostaba, džiaugsmas, o atidžiau įsiskaičius ir stebuklas, nes ji atveria tai, kas paprasta akimi ne visada matoma, suvokiama ir vertinama.
Lijanos Lekavičienės eilėraščių knyga „Grįšiu po lietaus“ patrauks ir ne skaitytojo akį labai estetiška, spalvinga išvaizda, gundys paliesti, palaikyti rankose, o paskui įsijungs smalsumas ir atversti pirmąjį puslapį – paskyrimą: „Mano mylimiems vaikams – Sofijai ir Justui“. Taip ir regi, kaip mažoji Sofija glosto knygą ir smalsauja – iš kur čia pareina josios mama. Justui, aiški nuoroda: (kaip ir mums, skaitytojams): autorė ateina į susitikimą su skaitytoju iš savo gyvenimo, pilno džiugių ir skaudžių patirčių, šiek tiek atviraudama, daugiau išsitardama apie išgyvenimus, padėjusius rasti sprendimą, pasirinkimą, kuris visada orientuotas į būtinybę būti ir išlikti žmogumi. Daug kas knygoje liks nepasakyta garsiai, bet ne spėliojimui, o apmąstymui tie nutylėjimai – beje geros poezijos požymis: laisvė minčiai ir savai kūrybai (savai interpretacijai). Į tokį veiksmą įtraukia septinto puslapio „Tarp eilučių“ minčių dvieiliai. Nelabai sutinku su pavadinimu „Tarp eilučių“, vadinčiau tai prasminės eilėraščių ašys, nes kiekvienas dvieilis – taip pat eilėraštis, tik be vaizdinio, tapybinio rūbo, kaip žaibo šviesos blyksnis. Ypatingas žybtelėjimas, norisi, kad tie puslapiai nesibaigtų. Gali pasirinkti, kas tau artimiausia., pvz., „kartais reikia sustoti, / kad išgirstum save“. Mano širdin įkrito šis: „Ne minutės per trumpos / mes negyvename jose“. Sau perkelčiau į būtąjį laiką: „negyvenom“. Aišku, permąstant nueitą gyvenimą.
Bet grįžkim į knygą – eilėraščių puslapius. Paviršutinei akiai – tai trapios moters gyvenimo istorija, bet praregi, kad su kiekvienu būties fragmentu vidinė moters galia stiprėja – eil. „Tavo akyse“: „Tavo akyse matau save – / Dar ieškančią, bet nepaklydusią, / Tokią, kuri jau nebijo būti savimi.“ Įdomu tai, kad autorė nepriartėja prie nūdienos moterų poezijos perdėto atvirumo, polinkio net fiziologiškai apsinuoginti. (Turiu omenyje kad ir Vitalijos Maksvytės poeziją). Lijanos eilėraščių žmogui, moteriai būdingas santūrus išsisakymas. Ji šiek tiek šiaurietiško būdo – visa, kas išgyvenama, lieka lyg po uždanga. Skauda, bet žaizda nekraujuoja, gėlą, skausmą išsako atvira, estetiška kalba: „ Kiekviena žaizda – lyg mokytoja, / Augina sparnus rytojui. / O vėjas visada išmėgina / Tavo vidinę stiprybę.“ Eilėraštis artėja prie publicistinio kalbėjimo. Čia nesišvaistoma įspūdingomis metaforomis, palyginimais ar kt. poetinėmis puošmenomis.
Vis dažniau sakoma, kad žmogus yra kalba. Pritardami tai minčiai, galėtume sakyti, kad knyga „Sugrįšiu po lietaus“ atitinka estetinės (deja literatūros teorijoje yra tik estetinės prozos terminas), o mes įveskime ir savąją estetinės poezijos sąvoką, tuo labiau, kad galime pasidžiaugti, jog ši knyga iš tiesų nėra nutolusi nuo mūsų kanoninės literatūros, kad galime užtikrinti – ji ras savo skaitytojus ir ne vieną artimą sielą.
Ir dar apie lietų. Kodėl ne ugnis, ne jūra, viesulas ar kita stichinė jėga, padedanti jei ne nuraminti (kaip romantikams) sielos audras, o lietus? Lietus – metafora ar veikėjas? Lietus ne išorinė, o vidinė tėkmė, todėl jis neprausia, nebalina, jis tik skaidrina sielą, išgrynina išgyvenimus, nurasoja tiesos ieškojimo kelius, žmogui, kaip želmeniui drėkina jo gimtąją žemę, kad jis čia augtų, stiebtųsi, nepasiduotų ir vieną dieną sulapotų žmogumi. „Nesunaikink manęs – / Aš dar tik mokaus būti / Tarp tylos ir laukimo, / Tarp vilties ir tikro buvimo“. Ir mes, praleidę valandą su nauja knyga, mokydamiesi ją skaityti, buvome atsiveriančio žmogaus poetiniame pasaulyje.
Mintis atsivertus „Grįšiu po lietaus“ užrašė I. Arlauskienė
