Šeštadienį, liepos 5 d., Šilutės Martyno Liuterio evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko šventinės pamaldos, skirtos liuteronų bažnyčios Prūsijoje ir Lietuvoje 500 metų sukakčiai.
Liuteronybė mums – tai visų pirma lietuvių kalbos bastionas, vieta, kur pamaldos vykdavo lietuviškai. Tai ir Martynas Mažvydas, pabėgęs nuo persekiojimų Lietuvoje, bei jo „Katekizmas“ lietuvių kalba. Kunigas dr. Darius Petkūnas papasakojo įdomią detalę: liuteroniški bažnyčios tekstai tikintiesiems buvo verčiami ir į prūsų kalbą, tačiau, deja, prūsai pasirinko vokiškąją kryptį, nutautėjo, ir taip jų kalba išnyko.
Toks jubiliejus – retas reiškinys. Todėl gausus susirinkusiųjų būrys tik patvirtintų šio įvykio svarbą kraštui.
Visgi, tokios gausos tenka palaukti – liuteronybė vis dar nešasi stigmas. Tačiau gal ateis diena, kai liuteronai bus lietuvių palaikomi visiškai ir pripažinti kaip sava tradicijos dalis. Juk visi esame iš to paties krikščionybės kamieno.
Šiai iškiliai datai paminėti atvyko būrys liuteronų kunigų ir iš kitų vietovių: pamaldoms vadovavo vyskupas Mindaugas Sabutis iš Vilniaus. Apie liuteronybės pradžią, jos istoriją, tradicijų kaitą, pakilimus, triumfą ir nuosmukius kalbėjo dr. Darius Petkūnas. Taip pat dalyvavo kun. Virginijus Kelertas, Reincholdas Moras iš Klaipėdos krašto, Juozas Mišeikis, Neilas Čijunskas, vietos parapijos kunigas Remigijus Šemeklis. Pamaldose dalyvavo ir neseniai įšventintas diakonas Tomas Norgilas – kunigo Liudviko Fetingio mokinys.
Pamaldas papuošė jungtinis choras „Laudamus“ (vad. Irena Šemeklienė) ir „Heide“ (vad. V. Matulis), o pučiamųjų ansamblis „Pamario Brass“ (vad. G. Raila) leido pajusti šio krašto liuteroniškų pamaldų dvasią – juk būtent liuteroniškose tradicinėse pamaldose pučiamieji instrumentai atlieka svarbų vaidmenį ir paverčia jas ypatingu emociniu išgyvenimu.
Raimonda Canderienė