…nes bandėme pasikapstyti giliau, nagrinėdami nežymėtų jokiame žemėlapyje, dabar jau visiškai užmirštų labai apibrėžtų vietų vardus. Negali jų vadinti net vietovardžiais, nes jie buvo vartojami tik vienos šeimos rate. Taigi, kas tie nebežinomi išnykusieji?
Nedaug bėra ikikarinio ar karo metu gimusių žmonių, kurie dar prisimena tėvų ar senelių sodybas nuosavame žemės sklype. Tautosakoje, apskritai literatūroje, dar atsišaukia šio sklypo nekasdienis vardas – šventa tėvų žemė. „Tradicinės kultūros žmogus įvairiais būdais ženklino savo gyvenamąją aplinką, visos šeimos triūsu sukultūrintą žemę, kiekvienai kalvelei, daubai, pelkei, miškeliui, didesniam akmeniui suteikdamas vardą“, – reziumuoja šį paprotį M. Martinaitis („Laiškai Sabos karalienei“, 28 psl.), pratęsdamas mintį, „ … kad taip paženklintoje gamtos erdvėje reiškėsi stipri epinio mintijimo galia, kuri fenomenaliai aprėpė žemę, jos gyvybės pradus, visa, kas dauginosi ir mirė. O tai įsidėmėtinas liaudiškos jausenos ir kūrybos pradas“. Taip šia tema gali kalbėti poetas, rašytojas M. Martinaitis, nes fizine prasme jis buvo arčiausiai žemės, gyveno ją liesdamas rankomis, kvėpuodamas jos oru. Ir tai netrukdė pakilti virš pragmatiškos jų bendrystės, jaučiant senosios agrarinės kultūros dvasią, visa tai apmąstyti filosofiniais poetiniais tekstais. Atidavę pagarbą poetui, turinčiam aiškų požiūrį į mūsų nagrinėjamą temą, žvalgomės toliau. Mums svarbu išsiaiškinti:
- Ar vardo suteikimas konkrečiam nuosavos žemės kampeliui turėjo mito prasmę. Nes parinkdamas vardą, valstietis tikriausiai galvodavo apie tos vietos santykį su jo šeima, samdiniais, tačiau objektas turėjo ir savo prigimtinę prasmę, pvz.: Gilioji dauba, Vėtriškė (natūrali vėjo trauka tarp daubos skardžių), ir nepamirškime, kad tai nebuvo nei jau kieno nors sukurtas pasakojimas, (būdingas mito bruožas), nei užuomina, kaip toje vietoje elgtis – „išsigauti iš chaotiškos atsitiktinių įvykių tėkmės“ (K. Armstrong, „Trumpa mito istorija“, 15 psl.). Vardo parinkimas žemės kampeliui atskleidžia ano meto valstiečio mitinį mąstymą, kuris sukuria vardo reikšmės lauką, aurą, emocinį pojūtį.
- Įdomu tai, kad įvardintas, prijaukintas objektas įgauna sakralumo, su juo būdavo elgiamasi pagarbiai. Įvardinta vieta nebėra svetima, ji traukia, tuo labiau, kad sukūrusio vardą žmogaus asmeninė patirtis jungiasi su kolektyvine: tokie pat procesai juk vyksta ir gretimose sodybose, o dirbant žemę daugmaž vienodai pereinama iš gamtinio lygmens į kultūrinį.
- Išskirtiniai tik lokalioje aplinkoje vartojami pavadinimai palengvina ne tik orientaciją erdvėje, bet ir įtvirtina priklausomybę – vardas yra prasminis veiksmas, nusakantis, kas yra sava, ką privalu saugoti ir godoti.
„Vėdryno“ literatų būrys nedidelis, visi nariai kaip ir iš to paties laikotarpio, todėl pabandžiau susisteminti pavadinimus, vartotus buvusiuose Klaipėdos ir Tauragės apskričių ūkiuose. Pirmiausia tie, kurie atsirado tada, kai valstiečiai dar nebuvo suvaryti į kolūkius ir tebešeimininkavo savo žemėje. Jie artimiausi praeičiai, tebeturi ryšį su senelių, o gal ir prosenelių gyvenimu. Maža to, tarpukario Lietuvoje 1919 – 1939 m. m. vykusių žemės reformų metu buvo kiek pakoreguotos ir kaimo senbuvių žemės ribos taip, kad dalis ūkininkų persikėlė į naujas valdas, o jas juk reikėjo prisijaukinti, įsivardinti. Kokie to meto ryškesni pavadinimai išlikę atmintyje?
- Sklypo ribų, orientacijai naujoje erdvėje: Pabajoris (riba su buvusio bajoro ūkiu), Morkiškės, Morkaus kalva, Lolyčia (upelis), Serapininė (miškas), Makarinė (nuo pavardės), Trakalė (baugi, gyvybei pavojinga šaltiniuota vieta), Balandiškė, Kiniulinė, Lypkalnis ir kt.
- Tik orientacijai savame sklype: Eglynalis, Trakos, Mamuko drebulynas, Kentris (tolimiausias sklypo kraštas), Kulionija, parakana, sklypą ribojanti tvora. Pievų plotelius, kurie dažniausiai būdavo privačios valdos, vieni vadindavo alkieriukais ar pagal buvusio savininko pavardę, tarkim, Vaičiulinė, Stankinė.
- Kuo nors ypatingesnės, išsiskiriančio vietos: Pauliuks (kalnelis), Molio kalva, Vėtriškė, Gilioji dauba, Paskardis (šaltiniuotas skardžio šlaitas) Graužė, (vandens išgraužtas skardis), Liežuviukas ( nuolaidus, nutįsęs į upelį daubos šlaitas), Saidrynė (netikusi pieva).
- Nederlingos, netinkamos kam nors auginti sklypo vietos: Šlapikė, Triskatė, (neverta nė trijų skatikų), Uodega.
Įdomu, kad parinkdami vardą, ūkininkai dairydavosi plačiau, stengėsi suvokti, kodėl taip susiformavo žemės paviršius. Pvz., Trišakės. Kodėl į vieną susijungia trys daubos? Ketvirtoji atšaka Gilioji prisijungia iš kitos pusės. Jų visų dugne srovena upeliukai, vienas net turi savo vardą Telšena ( telkiasi, didėja), bet valstietis atmeta jo vardą ir vadina tik Upeliu ( žem. Upalis), nes tai jam priklauso, o tos daubos, atrodo, yra kadaise Vilnutyje nutūpusio ledyno tirpstančių vandenų padarytos išgraužos. Pastebime, kad tarp įprastinių pavadinimų atsiranda ir išskirtiniai, sukurti tik iš šeimoje vartojamų žodžių: triskatė, parakana.
Sovietiniams okupantams pradėjus kolektyvizaciją ir panaikinus privatinę žemės nuosavybę, buvo sunaikintos ir žemdirbių tradicijos. O juk iš esmės šis tradicinis savo sklypo atskirų vietų įvardijimas reiškė naujo pasaulio kūrimą žodžiais. Buvęs bevardis plotas tampa sukultūrinta, įžodinta erdve, nauju pasauliu. O savininko ir jo šeimos atžvilgiu – tai sakrali asmens ir žemės sąriša, palikusi žymę net literatūroje. (R. Granausko, J. Apučio novelės)
Vis dėlto tenka išskirti dar porą, trejetą kitokių aplinkos ar dirbtos žemės įvardijimo atvejų antroje dvidešimto amžiaus pusėje. Žinia, ankstyvuoju ir kiek vėlesniu pokario laiku į Mažosios Lietuvos teritoriją dėl įvairių priežasčių kėlėsi gyventojai iš Didžiosios Lietuvos laukų. Radome keletą pavyzdžių, kaip naujieji gyventojai bandė prisijaukinti dar svetimą žemę pagal senąją tradiciją. Štai keli į Sūdėnus atkakusio naujakurio laukų pavadinimai: Karnolis, Griežinė, Liepkalnis, Alksnynė, Pakalnė.
Kurį laiką miestelėnai laisvuose apylinkės plotuose gaudavo po gabalėlį žemės daržo lysvei, kelioms bulvių vagelėms. Kaip tuos plotelius pavadindavo? Prie gelžkelio, prie kanalo, prie ąžuolo. Laikinai gauta vieta, įvardinama tik pagal orientacinę kryptį „prie“, ir neturėjo savo vardo, nes nebuvo privati, įprasminta ilgalaike ūkine veikla sakrali žemė.
Susirinkimų vietą, ar žaidimų šiurpynes miesto vaikai dažniausiai vadindavo pagal ten gyvenusius žmones ar pabrėždami jau miesto plane žymimais vardais, pvz.: Zeniauskynė, Vanagių piliakalnis, Žaliakalnis. Maudynių vietos prie upės irgi turėjo vardus, dažniausiai vadintos pagal netoli gyvenančius žmones: Maštarynė, Domarkynė, Keblio Vingis (sodyba galėjo būti nunykusi, bet pavadinimas gyvavo ir toliau.)
Kokia intencija „Vėdryno“ literatai palinko ties šiais pavadinimais? Iš pradžių tik sudominti praeities etnografiniu faktu. Vardinant tuos oficialiai niekur neįteisintus vietovardžius, radosi noras giliau patyrinėti, kaip kalba (žodžiai) kūrė naują erdvinį šeimos pasaulį. Pasimatė, kad bevardis, gyvenimu nesukultūrintas sklypas, nežiūrint jo vegetacinių galių, yra tiesiog negyvas, o įvardintas įgyja net sakralizacijos bruožų. Analizuojant įvardijimo žodžius, darosi pastebimas valstiečių mitologinio mąstymo atspindys, nes jo pasaulis darosi kalbus, panašiai kaip mituose nusakoma harmoningo gyvenimo tvarka. Pavadinimai žymi prasmės lauką, kurį galima pratęsti pasakojimais, nusakyti emocinį santykį su tąja žeme, tąja vieta.
Neturime tikslo šį fenomeną gvildenti moksliniu požiūriu, ar piršti kaip būtinybę mokytis iš senolių, vien tik supažindinti su nedideliu atradimu iš praeities, o jei perskaičius kils kam noras domėtis išsamiau mūsų agrarinės kultūros reliktais, tik pasidžiaugtume.
Irena Arlauskienė
Po teminio vėdryniečių susibūrimo vasario 2 d.
