Kada manęs nebus,
Neverk, jei gali –
Aš būsiu lietumi ant tavo delnų,
Rūkas virš gimtinės laukų.
Ant pavargusių tavo pečių
Priglusiu saulės spinduliu.
Išgirsi lakštingalą giedant,
Kai širdyje pasidarys neramu.
Neieškok manęs tyloje,
Ir vėjuje neieškok…
Nebūsiu ten, kur liūdesys
Lyg šaltas akmuo įsitaisęs krūtinėj.
Būsiu tavo drąsoje mylėti,
Tikėjime rytojaus šviesa.
Būsiu tavo delnuose,
Tarsi švelni, neišblėsus aušra.
Jei nerimas tyliai priglus prie širdies,
O vakaras temdys kelius,
Laikysiu tavo ranką tvirtai,
Kol rytas tave apkabins.
Žvaigždės toliau spindės,
Tik manoji vieną dieną nukris.
Tokia jau lemtis –
Išnykus, liks atmintis.
Kada manęs nebus,
Neverk, jei gali.
Nebūsiu toli –
Tik kitaip, bet arti.
Lijana Lekavičienė
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.