Jei dabar būtų šalta balta žiema, man nereiktų pasakoti ir nereiktų klausytojo, kuriam be galo noriu pasakyti: „Ar žinai, kaip buvo pusšimtį metų atgal? Žinoma, nebuvo nei išmaniųjų telefonų, DI, net animacinių filmukų nebuvo. Nebuvo nei kasdien valgomo ir įgrisusio nesveiko ( saldaus, puraus ) pyrago, gražių batukų, pūkinių striukių, puošnių kepuraičių… Palaukit, nepabėkit, aš tikrai nenoriu aiškinti, kaip seniau gyvenome ir nenoriu, kad jūs, fėjai mostelėjus, atsidurtumėte mūsų, senelių, kartos praeityje. Noriu tik kartu su jumis pasiskolinti porą anų laikų dalykų: neapčiuopiamos Advento paslapties ir Kalėdų laukimo skonio. Ta nematoma, nesugaunama Advento paslaptis tvyro naktyje. Prieškalėdžio naktys nėra juodos, tamsios ar baugios. Pažiūrėkime į dangų. Matote, jis švyti. Iš kur sklinda toji šviesa, jei ji užlieja visą dangų? Ne, tai ne Mėnulio šviesa, o šviesa, sklindanti į viršų iš kiekvieno namo, buto, širdies. Tai šviesa, kurią skleidžia gražiai vakarojanti šeima, ji sklinda nuo bendros vakarienės stalo, tėvų rankų, kai jie glosto vaiko galvą ar apkamšo nakčiai patalą ir linki ramios nakties. Ypač šviesus srautas sklinda iš vakaro padėkos Dievui maldos, iš gero savo tėvams trokštančio vaiko širdies. O Kalėdų laukimo skonis? Jį jaučia kiekvienas. Tai gali būti ir norimos dovanos, laukiamo laiško, susitikimo su artimaisiais skonis. Neapsakomai daug skonių, svarbu tik juos jausti, svarbiausia pagauti savojo Kalėdų laukimo skonį. Paklausykite: tylią Advento naktį kartais pasigirsta muzika. Ji kaip ir švytintis dangus yra truputėlį paslaptinga, nes jos orkestras mūsų sieloje.
Irena Arlauskienė