Projektas „Ramybės skrynia“: nuo simbolio iki bendros komandos patirties

Projekto pradžia buvo simbolinė – „Ramybės skrynia“, jungianti lietuvišką tradiciją su šiuolaikišku požiūriu į emocinę gerovę. Šį simbolį lydėjo visiems atpažįstami personažai – Mikis ir Mikė, tapę  tarsi kvietimu stabtelėti ir atsigręžti į save, užduodant paprastą, bet svarbų klausimą: kas man suteikia ramybę?

Vystantis projektui, ši idėja įgavo vis daugiau formų. Kūrybinės veiklos ir refleksijos persikėlė į teminius stendus, kuriuose atsispindėjo vaikų patirtys. Stende „Maži žingsniai į ramybę“ vaikai per spalvas, plunksnas ir gamtos simbolius mokėsi atpažinti bei įvardyti savo jausmus. Tuo tarpu „Vedami per sustojimą ir draugystę“ kvietė patirti bendrystę – daugybė mažų širdelių čia susijungė į vieną bendrą palaikymo simbolį, primenantį, kad kiekvienas žmogus yra svarbi bendruomenės dalis.

Svarbi projekto dalis buvo ir darbuotojų įsitraukimas. Stendas „Savaitės apmąstymai“ tapo erdve, kurioje atsiskleidė asmeniniai išgyvenimai ir įžvalgos. Ranka rašytos mintys, kasdien pildomas „Nuotaikos termometras“, paprasti, bet reikšmingi gestai – tokie kaip netikėta kava kolegai ar nuoširdus komplimentas – leido geriau pažinti vieniems kitus ir stiprino emocinį ryšį komandoje. „Ramybės skrynia“ palaipsniui tapo ne tik simboliu ar vizualiniu elementu, bet ir bendru patyrimu.

Tai erdvė, kurioje atsirado vietos sustojimui, savirefleksijai ir tarpusavio palaikymui. Projektas atskleidė, kad emocinė gerovė kuriama ne dideliais sprendimais, o kasdieniais, dažnai nepastebimais veiksmais.

Nors projektas pasiekė savo simbolinę pabaigą, o „Ramybės skrynią“ uždarė Mikis ir Mikė, pati jo idėja neišnyko. Priešingai – ji persikėlė į kasdienybę. Projekto metu patirtos akimirkos, išmoktos pamokos ir sustiprėję ryšiai išliko kaip nematoma, tačiau juntama bendruomenės dalis.

Taip „Ramybės skrynia“ iš laikino projekto virto ilgalaike patirtimi – priminimu, kad ramybė nėra tikslas, kurį pasiekiame, o būsena, kurią kuriame kiekvieną dieną.