Gražią kovo 26-osios pavakarę į Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešąją biblioteką rinkosi šilutiškiai ir miesto svečiai. Čia buvo pristatyta Mažosios Lietuvos šviesuolio Eugenijaus Skipičio kūrybos rinktinė „Amžinybė sustoja Rambyne“.
BIRUTĖ MORKEVIČIENĖ
Vakaro pradžioje knygos sudarytoja Elena Stankevičienė atviravo, jog ne iš karto ryžosi imtis šio atsakingo darbo – žinojo, kokį turtingą kūrybinį palikimą yra palikęs Eugenijus. Tačiau apsisprendusi ji su meile ir pagarba ėmėsi šios misijos. Susirinkusiesiems ji papasakojo, kad Eugenijus Skipitis – tikras Mažosios Lietuvos dainius, argu ar rastume kitą poetą, taip jautriai ir giliai aprašiusį šį kraštą, nors pats buvo kilęs iš Šeduvos.
„Visa, ką jis kūrė – esė , eilėraščiai, aforizmai, miniatiūros, straipsniai, fotografijos ar tapyba – gimė iš širdies balso“, – kalbėjo E. Stankevičienė. Knygą puošia autoriaus fotografijos, subtilūs pergamentiniai puslapiai su paparčių motyvais ir rankraščių faksimilės. „Eugenijaus darbai – prasmingas ir išliekamąją vertę turintis indėlis į mūsų krašto kultūrą. Jis dirbo žurnalistinį darbą tiek rajoninėje, tiek respublikinėje spaudoje, kūrė Mažosios Lietuvos paveikslų sodą Bitėnuose. Nors už savo veiklą buvo įvertintas Pagėgių savivaldybėje, galbūt to įvertinimo galėjo būti ir daugiau“, – tęsė E. Stankevičienė.
Vakaro metu Eugenijaus eilėraščius skaitė Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ atstovės, o joms jautriai akompanavo Tatjana Petravičienė.
Eugenijaus artimieji taip pat dalijosi prisiminimais. Giedrė Skipitienė dėkojo knygos sudarytojai už didžiulį darbą – juk liko gausus archyvas, daugybė niekur neskelbtų tekstų. Ji priminė, kad Eugenijus rašė ir kritinius straipsnius apie teatrą bei kiną, nuolat gvildeno kultūros temas. „Jis buvo rašytojas iš prigimties – kiekvienas jo sakinys tarsi mažas meno kūrinys“, – sakė ji. „Todėl ir gimė noras išsaugoti šį palikimą“.
Pats Eugenijus yra sakęs: „Noriu, kad tai būtų įdomi knyga, atspindinti šio krašto kultūros vertybes. Ji turėtų apimti mano kai kuriuos kūrybos etapus, sujungti kelis žanrus. O tai padaryti nėra lengva, reikia idealiai apmąstyti koncepciją: turėtų būti ir eilėraščių, ir fotografijų, ir eseistikos. Knygai – kaip kokybinei gyvenimo ataskaitai – reikia prinokti, pribręsti“.
Ypač įdomu buvo klausytis žmonių, kurie artimai pažinojo ar dirbo kartu su Eugenijumi. Prisiminimais dalijosi Šilutės Hermano Zudermano draugijos vadovė Roza Šikšnienė, žurnalistas Rolandas Žalgevičius, poetas Gediminas Macijauskas ir muziejininkas Saulius Sodonis.
„Vėdryno“ literatų vadovė Irena Arlauskienė savo kalboje pabrėžė, kad ši knyga – ypatinga dovana ne tik Šilutei, bet ir visai Lietuvai. „Dabar esame turtingesni dar viena knyga ir dar vienu gyvenimu, nes abu jie atiduoti mums – žodžiais atvertas paprasto žmogaus nepaprastas pasaulis“, – kalbėjo ji.
Ji kvietė pažvelgti į Eugenijaus kūrybą per poeziją, kuri, pasak paties autoriaus, yra vienatvė – apmąstymų ir pajautų erdvė. Nors Eugenijus buvo aktyvus visuomenininkas, galima tik numanyti, kad eilėraščiai gimė retomis susikaupimo akimirkomis:
„Kažkur toli, kažkur arti,
Kažkur tarp Nemuno ir Priegliaus,
Kas vakarą tarytum sielą
Girdžiu žolėj vaitojant griežlę.“
Eilėraščiuose nuolat skamba skausmingas rūpestis Mažąja Lietuva, prūsų likimu, ryškus autoriaus susitapatinimas su šiuo kraštu:
„…mes seniai nebe tie,
Bet vis tiek dar nuo skalvių ir prūsų.“
Skaitant juntamas gilus ryšys su žeme, istorija, praeities ženklai, įspausti kiekvienoje pėdoje:
„Kas sutrupins gėlos grumstą, atmintis jau pavirto į plėnį,
Geltonas ruduo virš manęs eina praustis į Nemuno slėnį.“
Poeto kalba sodri, vaizdinga, persmelkta Rambyno dvasios. Tačiau kartu joje juntama ir tyli išėjimo nuojauta – žmogaus, kuris myli gyvenimą, bet jaučia laiko tėkmės neišvengiamumą:
„Per vėlu, per vėlu kažką rišti į pėdą,
Kai ruduo ir senatvė
Šalimais atsisėda.“
Vis dėlto šie motyvai neskamba pesimistiškai – veikiau tai kvietimas tęsti, pajusti, išsaugoti:
„Duok viltį jiems
Nors mažą mažą…
Kad už tave šiek tiek nueitų…“
Išėjome nešini knygomis ir ypatingu jausmu – pagarba žmogui, kuris taip giliai mylėjo savo kraštą. Eugenijus Skipitis ne tik rašė, fotografavo, kūrė, bet ir paliko gyvą pėdsaką – Mažosios Lietuvos paveikslų sodą Bitėnuose, kuris ir šiandien traukia lankytojus.
Dabar iš tiesų galime pasakyti – tapome turtingesni. Ne tik dar viena knyga, bet ir dar vienu išsaugotu gyvenimu.
