Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose išryškėjo skaudi istorija, atskleidžianti ne tik vienos moters iš Šilutės patirtį, bet ir gilėjančią visuomenės problemą – susipriešinimą, kitos nuomonės nepriėmimą ir viešas patyčias, kurios lengvai peržengia bet kokias padorumo ribas.
Aurelija Žaldokienė socialiniame tinkle Facebook pasidalino tekstu, kurio autorė ji net nebuvo. Tai buvo kito žmogaus, rašytojo Areto laiškas, kuriame keliami klausimai apie pareigos, tėvynės, sistemos ir žmogaus santykį XXI amžiuje. Tekste nebuvo raginimų palaikyti karą, nebuvo minimos konkrečios šalys ar konfliktai, tačiau reakcija buvo agresyvi.
Laiškas, sukėlęs audrą
Žemiau pateikiamas visas tekstas, kuriuo moteris pasidalino socialiniame tinkle:
„Lietuvio laiškas XXI amžiuje
teiginys „tu privalai ginti tėvynę“ skamba vis labiau kaip reikalavimas paklusti, o ne kaip kilnus kvietimas. Tai primena ne laisvę, o pririšimą prie būdos ir įsakymą tarnauti.
Aš niekam nesu skolingas už tai, kad gimiau. Aš nieko neprivalau sistemai, kuri iš manęs ima daugiau, nei duoda. Už elektrą moku aš. Už dujas moku aš. Už vandenį, už žemę, ant kurios stoviu, taip pat moku aš. Net už teisę gyventi savo namuose turiu nuolat atsiskaityti.
Ir po viso to man sakoma, kad dar privalau eiti ginti „tėvynę“. Kokią tėvynę? Tą, kuri mane laiko mokesčių mokėtoju, skolininku ir resursu?
Mano tėvynė nėra politinė teritorija, apibrėžta sienomis ir saugoma ginklų. Mano tėvynė yra visas pasaulis ir visi žmonės, gyvenantys šioje Žemėje.
Sienas sukūrė politikai, ne žmonės. Konfliktus sukūrė valdžios, ne paprasti gyventojai. Žemės išteklių trūkumą sukūrė ne gamta, o tie, kurie juos pasisavino ir pasidalino tarpusavyje.
Kodėl aš turiu ginti politikų sprendimus? Jų godumą? Jų nesugebėjimą susitarti? Jų sukurtą finansinę vergovę, kurioje žmogus visą gyvenimą dirba, moka ir bijo prarasti tai, ko niekada iš tikrųjų neturėjo?
Jie sėdi už tvorų, su apsauga, su privilegijomis, o mirti, kentėti ir „aukotis“ turi paprasti žmonės.
Krašto gynyba šiandien dažnai pateikiama kaip šventa pareiga, bet realybėje tai tampa sistema, kurioje žmogus paverčiamas įrankiu. Ne tam, kad gintų žmones, o tam, kad saugotų politinę tvarką.
Ginklai nukreipiami ne prieš tikrus priešus, o prieš tuos pačius žmones kitoje sienos pusėje – tokius pačius darbininkus, tėvus, vaikus.
Aš neturiu priešų. Neturiu su kuo kariauti. Mano priešas nėra kitas žmogus. Mano priešas – sistema, kuri mus supriešina, padalina ir priverčia tikėti, kad tai vadinama „tėvyne“.
Tėvynė nėra vėliava, himnas ar valdžios institucijos. Tėvynė esame mes – žmonės, gyvenantys šioje Žemėje.
O tie, kurie sėdi valdžioje ir save vadina tėvyne, iš tiesų yra tik laikinos grupės, kurios ateina ir išeina, palikdamos po savęs skolas, baimes ir kapus.
Jeigu noriu kažką ginti, tai ne sienas ir ne politikus. Aš noriu ginti žmones, gyvybę, ateitį ir teisę gyventi be prievartos būti kieno nors kareiviu.
Aretas.“
Kai prasideda ne diskusija, o puolimas
Vietoje argumentuotos diskusijos pasipylė įžeidinėjimai, grasinimai ir viešas žeminimas. Patyčių epicentru tapo viešas įrašas, kurį paskelbė Ukrainai paramas renkantis Valdas. Jame moteris buvo ne tik išvadinta žeminančiais epitetais, bet ir pradėta viešinti jos asmeninė informacija bei šeimos nuotraukos, kuriose buvo matomas ir nepilnametis vaikas.
Žemiau – autentiška ištrauka, atspindinti patyčių pobūdį ir toną, kuriuo buvo kalbama apie moterį:
„Ir taip gimsta vata. Ponia Aurelija. Ištekėjusi jau 12 metų. Graži šeima, vaikai, vyras, pačių statytas namas, tvarkinga buitis. Gyvena iš prekybos kremukais. Visa jos „Facebook“ siena – pardavimai, reklama, kartais nuotraukos iš tos pačios gražios ir tvarkingos lietuviškos „biurgerio“ kasdienybės.
Jokios politikos, jokių intrigų. Sotūs, paprasti žmonės.
Ir štai ateina diena, kai ponia Aurelija „gimsta iš naujo“. Tik gimsta ne pilietė, o VATA. Ji parašo pirmą politinį postą. Apie tai, kad jos nereikia ginti, kad ji niekam nieko neskolinga, kad Rusija beveik niekuo dėta. Trumpai tariant – ji spjauna ant mūsų kariuomenės.
Ir štai – stebuklas. Iš niekam nežinomos kremukų prekeivės – vatinė žvaigždė. Norisi juos visus sukrauti į traukinį, važiuojantį į Rytus, ir pasakyti: pasiimkite, mums jų nereikia…“
Taigi, šiame tekste ne tik klijuojamos etiketės, bet ir atvirai svarstoma apie žmonių „išgabenimą“, atimant jiems teisę būti šios visuomenės dalimi. Tai jau ne emocinė reakcija – tai dehumanizavimas.
Kai taikiniu tampa šeima ir vaikai
Po šių įrašų moteris teigė sulaukusi SMS grasinimų, masinių bandymų sužlugdyti jos verslą, neigiamų atsiliepimų „Google“ ir socialiniuose tinkluose. Buvo viešinamos šeimos nuotraukos, įtraukiant vyrą ir vaikus, net ir nepilnamečius. Tai – akivaizdus perėjimas nuo nuomonės kritikos prie asmens ir jo artimųjų bauginimo.
Tai nebe žodžio laisvė. Tai – bandymas nutildyti per baimę.
Visuomenė, kuriai nebereikia priešų
Ši istorija atskleidžia pavojingą tendenciją: Lietuvoje vis dažniau pakanka turėti „neteisingą“ mintį, kad būtum paskelbtas priešu. Nebelieka vietos klausimams, abejonėms, pilkai zonai. Turi būti viena nuomonė, viena tiesa, viena leidžiama pozicija?
Ironiška, bet tokia agresija kuria ne stiprią, o silpną visuomenę. Visuomenę, kuri naikina pati save iš vidaus. Lietuvoje priešų kartais nebereikia. Mes patys vieni kitiems pasiruošę perkąsti gerkles.
Vienybė gimsta ne iš linčo
Vienybė neatsiranda iš patyčių, grasinimų ar vaikų įtraukimo į viešą susidorojimą. Ji gimsta iš bendrystės, iš gebėjimo išklausyti net ir nepatogią mintį. Kritiškas klausimas nėra išdavystė. Kitokia nuomonė nėra nusikaltimas.
Ši istorija – tai lakmuso popierėlis, rodantis, kiek esame pasirengę ginti ne tik savo vertybes, bet ir pačią teisę kalbėti. Kol to neišmoksime, kiekviena kalba apie vertybes, saugumą ir vienybę liks tik garsiais ir tuščiais žodžiais.
Lijana Lekavičienė