Po architektūros inžinerijos studijų Niujorke Laurynas Stonkus grįžo į Šilutės rajoną, kuriame nusprendė įkurti avininkystės ūkį – su broliu pastatė modernią fermą, kurioje dabar gyvena apie 200 avių, tačiau šiuo skaičiumi Laurynas neapsiriboja ir sako, kad jo avių pulkas tik didės.
LRT RADIJO laidoje „Gimtoji žemė“ Laurynas dalijasi savo ūkio bei laisvalaikio ypatumais ir juokauja, kad yra tikras darbo fanatikas, kuris be darbų negali nusėdėti vietoje.
Paklausyti galite čia: Iš Niujorko – į avių ūkį: baigęs mokslus, Laurynas paklausė širdies ir grįžo į Šilutę – LRT
– Kaip jus sužavėjo avių auginimas?
– Išvažiavau studijuoti į užsienį. Grįžęs į Lietuvą nesugalvojau, ką galima veikti. Studijos manęs nesudomino, nes augau kaime, norėjau grįžti į jį, o mano tėvas kaip tik augino kelias avis. Aš pabandžiau gauti jaunojo ūkininko paramą – man pavyko ir nuo to viskas prasidėjo.
– Kiek avių dabar auga jūsų ūkyje?
– Šiuo metu apie 200, tačiau sakyčiau, kad skaičių reikėtų padidinti bent jau dvigubai, nes darbo yra užtektinai, todėl nesvarbu, ar jų 200, ar 400, priežiūros jos reikalaus tiek pat.
– Ar nesunku dirbti avių ūkyje?
– Darbas avių ūkyje yra šiek tiek kitoks, nei auginant mėsinius ar pieninius galvijus. Nuo gegužės vidurio iki spalio mėnesio aš atostogauju – man nieko daryti nereikia: avys ganosi pievose laisvai, aš tik turiu pats pažiūrėti, patikrinti, ar nė viena avis neserga, jei serga – gydyti. Visas darbas vyksta šaltuoju sezonu: ryte išeinu, atidirbu ir likusi dienos dalis yra laisva.
– Jūsų avys gyvena naujame mediniame name, ar jūs pats kūrėte joms namus?
– Aš pats baigiau architektūrinę inžineriją, todėl su broliu dviese ir pasistatėme visą ūkį. Ne viskas iškart išėjo taip, kaip norėjosi, aš kasmet matau, ką dar norėčiau patobulinti. Norėtųsi, kad ūkis būtų kuo patogesnis, kad liktų kuo mažiau rankų darbo ir avys jaustųsi kuo patogiau.
– Kodėl iš Niujorko grįžote tiesiai į avių ūkį – ar tai jums yra nuotykis?
– Tikriausiai prisidėjo tai, jog augau kaime, kiekvieną dieną buvo paruošta darbų, kuriuos reikėjo atlikti, laisvo laiko turėjau ne per daugiausia. Pagyvenau mieste, atsikandau miesto gyvenimo, bet širdis atvedė atgal į ūkį.
– Kam jums prisireikė Niujorko?
– Visą gyvenimą žaidžiau krepšinį. Pasitaikė galimybė išvažiuoti ir pabaigti mokslus svetur, gauti universitetinį išsilavinimą. Nuo jaunų dienų žinojau, kad profesionaliu krepšininku nebūsiu, todėl daugiau savęs atidaviau mokslams.
Niujorke buvo smagu, atsimenu draugus, vakarėlius, tačiau lygiai taip pat, jei dar būčiau ten, atsiminčiau draugus Lietuvoje. Kai čia blogai – ten žolė žalesnė, ir atvirkščiai.
– Kokia yra jūsų ūkio idėja?
– Jaunos avytės lieka šiame ūkyje ir nugyvena visą savo gyvenimą. Su avinais yra kitaip – jie arba yra parduodami, arba dalis avinų iškeliauja į užsienio rinkas – jų mėsa yra labai paklausi.
Ateityje turiu planų, jei tik pavyks gauti paramą, iš užsienio parsivežti grynaveislę bandą, tada avis galėčiau auginti kaip veislines. Jeigu pavyktų prasiplėsti, būtų galima įrengti mėsos apdorojimo cechą.
– Ar lietuviai moka gaminti avieną?
– Anksčiau būdavo veisiamos veislės, kurių mėsa būdavo kietesnė. Dabar ėriukai, avinai neturi specifinio kvapo, sunku atskirti avieną nuo kitos mėsos, ji neturi kvapo, yra minkšta.
– Kaip atsiginate vilkų?
– Gyvename dėkingame rajone, avys ganosi visai laisvai, niekas vilkų čia nematė jau labai daug metų. Aplink yra tik lapių, tačiau jos suaugusiems gyvuliams yra visai nepavojingos, o mažyliai gyvena tvarte.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
Paklausyti galite čia: Iš Niujorko – į avių ūkį: baigęs mokslus, Laurynas paklausė širdies ir grįžo į Šilutę – LRT