Kviečiu pasipuošti pavasariu, ne, neapsirikau – ne pavasarį (kada), ne kūnui naują rūbą rasti, o širdį pavasariu užlieti. Pavasariu – nauja gyvybės energija, šviesiu, saulėtu požiūriu į pasaulį, į artimiausią globėją gamtą, į draugus, bičiulius, artimuosius. Kaip dera, pirmiausia iššluokime žiemos prietemų mintis, negalias, liūdesį. Nebepykim ant bičiulio už nekaltą klaidą, nebauskim savęs pykčiu, kad neišsipildė, kas svajota, nebesistebėkim, kad aukštumas pasiekęs pažįstamas taip ištuštėjo, jog gali leistis pavėjui su visais visokiausiais vėjais….
Nugiedrinkim sielą, nes, jei pasipuošime pavasariu, darniau skardens ir pilki žvirbliukai, krūmuose sutūpę, labiau džiugins grįžtančių gervių trimitai, ir visai netrukus mėlyniau už dangų pražys atšlaitėse žibutės… Palaukime, kol pranašė gegutė daugel mums ilgų ir laimingų metų iškukuos.
Tad pasipuoškime pavasariu…
Irena Arlauskienė
Neklausė saulė,
Kas pažėrė rieškučias debesėlių
Į saulėtekio dangų.
Visus vienodai nuauksino
Ir pasiuntė papuošti pavasariu
Žmonių dieną.
Vida Tarozienė
Kovo pradžioj
purvinos ašaros –
verkia žiema
ir sloguoja.
Kovo pradžioj
negražiai nusilupusios
nugaros pievų.
Kovo pradžioj
dar tuščias dangus –
gervių klyksmas
toks retas, pavienis.
Kovo pradžioj
šaiposi saulė –
kad žiemai senatvė.
Kovo pradžioj
staiga supranti:
ten po kojom,
giliai,
jau virpa,
jau skuba,
jau bunda
žemės gyvybė.
Aldona Sapronaitienė
Pusnynai tirpsta,
sraunia, šalta srove
nubėga slėnin,
ir saulė nė minutei
neapsigalvos,
vis kops aukštyn
ir budins žemę, medį,
paukštį, žmogų.
Pašauks, pakvies
kukliausią gėlę
pasipuošt pavasario
spalvingu žiedu
nuplikusiam kalvos šlaite.
Sparnus
išdžiovinusios
gaiviam padangių vėjy,
Gervės trimituos –
jau laikas
apsikuopti pašalius,
visas kertes išsivalyti,
takelį sodo
smėliu gelsvuoju nubarstyti,
papuošt pavasariui.
Pavasari,
sugrąžinki jaunystę žemei,
man leiski įkvėpti josios syvų
ir tavimi pasidabinti širdį.
Birutė Morkevičienė
Nubudo saulė
Saulė švelniai paglostė žemę –
Dar ne karšti jos spinduliai.
Medžiai plikomis šakomis stiebiasi į aukštį.
Pamažu tirpsta balti žiemos kailiniai.
Žemė nusivelka savo apsiaustą…
Nors po juo dar pažliugę keliai,
Bet jau pirmos snieguolės pražysta,
Po lazdynais žibutės žybsi melsvai.
Balose atsispindi dangaus lopinėliai –
Vėjas žaidžia berželio kasom.
Saulės glėbyje skraido drugeliai,
Gulbių skardenimas atgaivina svajas.
Zylės išraiškingai čirškia palangėj,
Dar vis ieško gardžių lašinių,
Žiemos pėdsakas lyg prisiminimas nyksta –
Pavasaris užlieja žemę savo gaivumu.
Irena Arlauskienė
Pasipuošiu pavasariu
Susirinkau visus savo pavasarius –
Gražių jų būta:
žydinčių, skrendančių,
netektim apraudotų…
Nė vienas nesutiko grįžti
Ir pavasariu sielą papuošti.
Dar spalvų albumą pavarčiau:
alyvų violetas,
vištapienių ir rūtenių,
narcizų net rožių
žiedlapiai biro –
bet vainiko iš jų nenupinsiu.
Tai kaip man šįsyk
Pavasariu pasipuošti?
Šyptelėjo kažkas toks didelis
atsiminimų lauže –
GYVENIMAS.
Tai juo, jo šviesa, jo aistra,
Jo tikėjimu galiu
esantį metą papuošti.
Ne be reikalo tiek laiko ieškojau,
o jis juk pats svarbiausias,
visą laiką buvo kartu
ir pavasario rūbą laikė.
