Pagaliau šilta, saulėta, apypiečiu danguje šnekučiuojasi nedideli kamuoliniai debesys. Kartais susibėga į vieną keli ir sidabrinė spalva patamsėja. Jeigu ir lytų, tik kur nors nedideliame plotelyje, bet ore vis dėlto jaučiama silpna drėgmė. Ją išduoda apatine puse į išorę atsisukę medžių lapai. Juos dailiomis eilėmis rikiuoja nemenkas pietų vėjas – minkštas ir tirštas, lėkdamas gatve jis maloniai apkabina ir truputėlį stumteli pavėjui. Nuostabu; tikėkimės lietaus, o jo čia, šiame Lietuvos pakraštyje, labiausiai reikia. Pamarys. Kiti įvardina – kurortine zona. Nesvarbu, mums reikia lietaus, labai reikia. Ir aš tikiu: lis.
Pastebėti lietaus ženklus mokiausi labai tolimoje vaikystėje. Pirmasis mokytojas buvo tėvas, vėliau mokykloje sužinojau, kodėl medžiai, nujausdami lietų, atverčia apatinę lapų pusę. Bet tai jau vėliau, o ta pirmoji pamoka ypatingoje klasėje – mūsų kieme tuoj po pusryčių. Į pilką šiaudinį trobos stogą atremta meškerė. Tėvas lygina iš arklio karčių suvytą „valą“, patikrina į platų delną supiltus kabliukus. Mano tėvas – kalvis. Jo delnai platūs ir kieti, joks kabliukas neįkibs. Man liepiama pasiimti maišelį žuviai ir mudu tuoj trauksim prie upės. Eisim per Molio kalvą, pro kapines, per didelę lanką, kurioje aukštesnė už mane pieva pridygusi dagių. Jie gražiai žydi, bet kimba už suknelės ir prisilietus labai skaudžiai duria. Saugiai einu tėvo bryde, bet kad neišklysčiau iš tako, jis liepia man įsikibti į meškerės galą, tik atsargiai, kad nenulaužčiau, ir, neduok dieve, susipainiojus kojoms, kad per ją neperžengčiau. Tada mudu nesugausim nė vienos žuvelės ir vakarienei mama neišvirs žuvienės. Svarbu sugauti nors dvi tris žuveles dėl skonio, o paskui viską užpildys morkos, grietinė ir, žinoma, švieži krapai bei svogūnlaiškiai. Kol mes žvejosim, sesuo prikas rožinių bulvių iš mamuko sklypelio, mūsų kita veislė, dar neužaugę. Valgį nešamės į vidų, nes kieme prieš saulėlydį pilna uodų, tvanku. Viduje vėsu, nes vasarą čia nekūrenama ugnis, nėra ir uodų. O valgio skanumas. Tos žuvies jau tiek ir tėra, bet tos bulvės, tas padažas nenusakomi. Skonėjuosi praėjus daug daugiau nei pusšimčiui metų.
Nelengva perteikti rašytiniu žodžiu praeito laiko nostalgijos, nebegrįžimo ilgesio, nors kai kam gali pasirodyti net juokinga: ilgėtis kažin kokių senovinių laikų, tuo labiau, kad iš pasakojimo nematyti nieko prašmatnaus, tik papilkusi sena troba su šiaudiniu stogu ir kukli vakarienė. O ir tie medžių lapai, skelbiantys lietų… turim juk tiksliausias orų prognozes ne vienai dienai, „pasiguglinai“, ir aišku… Ir ką čia bendro turi lietus ir vakarienė?.. Ogi kad turi. Žuvys, meškeriojant prieš lietų, geriau kimba, po lietaus gali prašyti neprašęs, tik mosteli uodega ir dingsta gelmėje. Ar daug kas dar prisimena senovines šventes ar bent paprastus kaimiškus papročius, kai būdavo spėjami orai ar būsimi įvykiai? Tokiuose susibūrimuose visada būdavo vaišių ir ne tik kaimynams, bet ir toms nematomoms jėgoms, kurios padėdavo paprastiems žmonėms sužinoti daugelį dalykų. Šventės, papročiai, apeigos visada turėdavo ir apeiginių valgių skonį. Turėdavo. Beje. Kas ką dar prisimena iš tų senovinių papročių. Šito paklausus, paprastai maža kas pasigiria. Dėl to, kad tiesiog tada negyveno dar? Ir taip, ir ne. Čia mums prireikia šiek tiek pabūti istorijoje. Susikaupkim.
Daugiau skaitykite: Irena Arlauskienė. Šviesios „Vėdryno“ radybų akimirkos