Birutė Morkevičienė. Apie vasaros spalvas ir gamtos alsavimą

D.Genienės nuotr.

Vasara – tai metas, kai gamta atsiskleidžia visu savo grožiu: žydi rugiagėlės, ramunės ir levandos, dūzgia bitės, čiurlena upės, o kiekviena diena dovanoja naujų spalvų, kvapų ir garsų. Birutės Morkevičienės eilėse šis metų laikas atgyja jautriai ir nuoširdžiai. Poetė kviečia sustoti, įsiklausyti į gamtos balsą, pasidžiaugti paprastais, bet nepaprastai brangiais vasaros stebuklais. Šie posmai primena, kad tikrasis grožis slypi šalia mūsų – žydinčioje pievoje, tyliame vakare, levandų kvape ar skaidriame upės vandenyje. Tai eilės, kurios dovanoja ramybę, šviesą ir kviečia vasarą išgyventi visa širdimi. 

 

Birutė Morkevičienė

Rugiagėlė

 

Plaukia rugiai prie kelio,

Jūra jų gili, plati.

Mėlynos rugiagėlių galvelės

Žydi lauko pakrašty.

 

Žybsi tarsi akys,

Mirksi jos lengvai.

Mėlyna ir mėlyna,

Kur tik užmatai.

***

Pavargo diena

Mėnuo nušviečia kelią

Karščio nebėra.

***

Gamta užmigo

Vėsoje tyli paukščiai

Nubus prieš rytą.

***

Liepoje choras

Bitutėms darbymetis

Garbingas triūsas.

***

 

Levandų sode

 

Žliaugia už lango lietus,

Gervės šoka vasaros šokį,

Sklendžia kregždučių šimtai,

Jų pilni dangaus skliautai.

 

Levandų jūroje maudosi bitės,

Akys ilsisi mažyčiuos žieduos.

Kol dar neišeina vasara,

Sulaikykim jų grožį delnuos.

 

Pribiro žiedelių į delnus,

Negaliu atsigėrėt jų kvapu.

Jie tokie mažyčiai ir švelnūs –

Žydi pačiu gražiausiu laiku.

 

Vėjas nuskriejo levandų viršūnėm,

Sode sklando stebuklinga gaiva,

Seku lengvą drugelio skrydį –

Šypsenos šviečia levandų sode.

Ramunių pieva

 

Balta ramunių drobulė

Šalia kelio iškilmingai guli.

Nematyt jų nevalia –

Džiuginti  mus tokia jų dalia.

 

Geltonos mažytės širdelės

Gyvybe alsuoja,

Baltos galvelės iš tolo linguoja.

 

Saulė jas myluoja,

Vėjas lengvai šukuoja.

Myli – nemyli, spjauna – bučiuoja…

Aidi per lauką nedrąsūs balsai,

Ką lems burtai, dar nežinai.

 

***

Akmena, Akmena,

Upė – akmenų pilna.

Juosia ją aukšti šlaitai,

Teka vandenys skambiai.

Atsisėdu ant akmens –

Mintys švarios nuo vandens.

Bet vis tiek man įdomu,

Kas čia prinešė tiek jų.

Ir mažų, ir didelių,

Pilną upę akmenų.

Alma vandenys linksmai,

Paukščiams čia tikri namai.

 

Vasara

Įsisiūbavo akys lubinų viršūnėse,

Mėlynu skaidrumu apsigaubė mintys.

Rankos palietė rytmečio rasą,

Taip smagu ja gaivintis.

 

Ramunė kelia baltą galvelę,

Apsunkus nuo drugio plazdenimo,

Uodų choras gieda giesmelę –

Sveikina kylančią saulelę.

 

Kol vasara veda paėmus už rankos,

Džiaugiamės jos dovanom:

Žydinčiom pievom, laukais ir palaukėm,

Svaiginančiom jūros bangom.

 

Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.

Exit mobile version
For full functionality of this site it is necessary to enable JavaScript.