Rašytoja Odilė: „Šį kartą komiška, trijų dalių apysaka Juokų ir Melo dienai apie velnių nuotykius žmonių pasaulyje. Lietuvių tautosakoje kipšai, velniai ir šėtonai-vieni populiariausių personažų. Tad interpretuodama bandžiau įsivaizduoti, kaip šie pragaro veikėjai ” jaustųsi” ir ką nuveiktų atkeliavę į nūdieną!”
„Velnių barono terapija“
Kai Velnių baronas, lydimas dviejų kipšų, pirmą kartą įžengė į Žemę, jis tikėjosi daug ko: nuodėmių, pagundų, chaoso ir bent jau kelių įspūdingų sielų sandorių.
Bet įvyko tai… Ko jis nesitikėjo – tai stovėti eilėje prie psichologo kabineto su numerėliu rankoje.
— Ką reiškia „laukti savo eilės“? — burbtelėjo jis, pasitaisydamas apsiaustą, kuris dabar atrodė kiek per teatrališkai tarp visų tų žmonių apsivilkusių pilkom striukėm ir džinsiniais drabužiais.
— Bose, čia normalu, — atsakė vienas iš jo šėtonų, vardu Kipšas Nr. 2 (nes originalūs vardai pragare buvo laikomi per daug „hipsteriškais“). — Čia visi laukia. Net ir tie, kurie galvoja, kad nelaukia.
— Filosofas atsirado, — sumurmėjo baronas.
Kitas šėtonas, Nr. 1, tuo metu tikrino telefoną.
— Bose, man reikia po pusvalandžio į pamainą. Jei pavėluosiu, direktorius vėl sakys, kad „neatitinku įmonės vertybių“, gausiu velnių !
— Tu esi demonas! — sušnypštė baronas. — Tavo vertybės yra nuodėmė ir chaosas!
— Taip, bet čia — „AlkoMarketas“, — ramiai atsakė šėtonas. — Čia vertybės yra „mandagumas ir nuostolių prevencija“.
Baronas užsidengė veidą rankomis.
Viskas prasidėjo labai paprastai. Misija buvo aiški: nusileisti į Žemę, sugundyti kuo daugiau žmonių ir grįžti su įspūdingu „nuodėmių portfeliu“. Standartinė procedūra.
Tačiau jau pirmąją dieną viskas pradėjo slysti iš rankų.
Pirmas žmogus, kurį jie bandė sugundyti, pasakė: — Aš jau lankau terapiją, ačiū.
Antrasis: — Aš dirbu su savimi.
Trečiasis: — Aš nebepriimu toksiškų sprendimų.
— Kas čia per laikai?! — tada šaukė baronas. — Kur seni geri moraliniai kompromisai?!
— Bose, dabar žmonės skaito knygas, — atsargiai paaiškino Kipšas Nr. 1. — Apie saviugdą.
— Saviugdą?! — baronas beveik užspringo.
Po savaitės situacija dar pablogėjo.
Šėtonai, neturėdami ką veikti (nes niekas nepasirašinėjo sielos sutarčių), nusprendė „integruotis“.
— Mes įsidarbinom, — vieną rytą pranešė jie.
— Ką?!
— Apsaugininkais. Gėrimų parduotuvėje.
Baronas sustingo.
— Jūs… saugote… alkoholį?
— Taip, — linktelėjo Nr. 2. — Gaudom vagis.
— Jūs turėjote skatinti nuodėmes, o ne jas stabdyti!
— Bet jei visi viską vogtų, parduotuvė bankrutuotų, — paaiškino Nr. 1. — Nebeliktų kam pardavinėti.
Baronas tylėjo ilgai.
— Jūs ką tik man paaiškinot ekonomiką?
— Truputį, — kukliai atsakė šėtonas.
Ir štai dabar jis sėdėjo prie psichologo kabineto.
— Numeris 47, — pasigirdo balsas.
Baronas atsistojo.
— Tai aš, — pasakė jis su orumu, kuris kažkaip nesiderino su vizito talonėliu.
Kabinete sėdėjo moteris šilta šypsena veide.
— Prašom, sėskitės. Kaip jaučiatės?
Baronas atsisėdo. Ilgai tylėjo.
— Aš… nebesuprantu žmonių, — galiausiai ištarė. — Jie nepasiduoda pagundoms. Jie analizuoja jas.
— O kaip tai jus verčia jaustis?
— Nereikalingu.
— Hm, — linktelėjo psichologė. — O gal jūs bandote veikti pagal senus modelius?
— Aš esu amžinas blogis. Aš neturiu „modelių“. Aš esu modelis!
— Bet net ir modeliai kartais keičiasi, — švelniai atsakė ji.
Baronas susimąstė.
— Mano pavaldiniai dabar gaudo vagis, — pridūrė jis tyliau.
— Skamba kaip… atsakomybės jausmas.
— Jie demonai!
— O jūs?
Baronas pakėlė akis.
— Aš… pavargęs.
Psichologė nusišypsojo.
— Tai gera pradžia.
Tuo metu „AlkoMarkete“:
— Stok! — sušuko Kipšas Nr. 1, vytis vyrą, bandžiusį išsinešti butelį be apmokėjimo.
— Grąžink prekę! — pridėjo Nr. 2.
Vagis sustojo, atsisuko ir paklausė: — O kas jūs tokie?
Šėtonai susižvalgė.
— Mes? — pasakė vienas.
— Mes saugom tvarką, — pridėjo kitas.
Giliai pragare kažkas labai tyliai, bet labai aiškiai atsiduso.
Gal iš nusivylimo.
O gal — iš palengvėjimo.
Velnių barono terapija: Gundymai atvirkščiai
Po trečio vizito pas psichologę Velnių baronas pradėjo įtarti, kad kažkas vyksta ne taip.
Ne su žmonėmis.
Su juo.
— Aš vakar… — pradėjo jis, sėdėdamas kabinete, — atsisakiau pasiūlyti žmogui sandorį.
— Ir ką vietoje to padarėte? — ramiai paklausė psichologė.
— Paklausiau, ar jis gerai miega.
— Ir?
— Jis apsiverkė.
Psichologė pasižymėjo kažką užrašuose.
— Skamba kaip empatijos pradžia.
Baronas susiraukė.
— Tai diagnozė?
— Tai progresas.
Baronas giliai atsiduso.
— Pragare iš manęs juoktųsi.
— O čia?
Baronas trumpam susimąstė.
— Čia… žmonės mane kviečia kavos.
Pasirodo, žmonės buvo kur kas pavojingesni, nei baronas tikėjosi.
Pirmasis „gundymas“ įvyko visiškai netikėtai.
— Gal nori pabandyti meditaciją? — paklausė viena moteris parke.
— Aš esu tamsos įsikūnijimas, — atsakė baronas.
— Puiku, tad tu dar labiau pasigendi ramybės.
Jis sutiko.
Po dešimties minučių tylos baronas atmerkė akis ir pasakė: — Aš… jaučiu… mažiau noro sukelti chaosą.
— Sveikinu, — nusišypsojo moteris. — Tu ką tik žengei pirmą žingsnį.
— Į ką?!
— Į save.
Baronas tą dieną ilgai vaikščiojo be tikslo.
Ir pirmą kartą per kelis šimtmečius nieko nesugadino.
Tuo metu mieste vyko visai kitokio pobūdžio stebuklai.
— JIE VĖL PAGAVO! — šaukė parduotuvės vadovas.
Kipšai stovėjo prie įėjimo, sukryžiavę rankas, su naujomis uniformomis ir… vardiniais ženkliukais.
„Kipšas Nr. 1 – vyresnysis apsaugos specialistas“
„Kipšas Nr. 2 – konfliktų valdymo ekspertas“
— Mes tik atliekame savo pareigas — kukliai pasakė Nr. 2, laikydamas už rankos dar vieną sugautą vagį.
— Bet kaip jūs tai darot?! — stebėjosi vadovas. — Jūs net nepakeliate balso!
— Mes naudojam… psichologiją, — paaiškino Nr. 1.
— Psichologiją?
— Taip. Mes leidžiam jiems patiems suprasti savo klaidas.
— O jei nesupranta?
— Tada… — šėtonai susižvalgė, — tada mes žiūrim į juos labai nusivylusiu žvilgsniu.
Vadovas net krūptelėjo.
— Jau ir man baisu.
— Veikia, — patvirtino abu vienu metu.
Vieną vakarą baronas atėjo į parduotuvę.
— Kaip sekasi… saugoti tvarką? — paklausė jis, atsargiai rinkdamas žodžius.
— Puikiai, bose, — atsakė Nr. 1. — Mes net gavom premiją.
— Premiją?
— Taip. Už mažiausią vagysčių skaičių regione.
Baronas atsisėdo ant dėžių su mineraliniu vandeniu.
— Jūs didžiuojatės tuo?
— Truputį, — prisipažino Nr. 2.
— Mes įtakojam žmonės nepasirinkti blogai, — pridūrė Nr. 1.
Baronas tylėjo.
— O aš viską dariau priešingai, — galiausiai pasakė.
— Gal tiesiog laikai pasikeitė, bosai, — švelniai atsakė šetonas.
Bet tikrasis išbandymas dar laukė.
Vieną dieną baroną sustabdė vyras su kostiumu.
— Aš turiu pasiūlymą, — pasakė jis.
Baronas akimirksniu sukluso.
— Pagaliau, — sušnabždėjo jis. — Sandoris.
— Ne visai, — nusišypsojo vyras. — Aš noriu jus įdarbinti.
— Ką?
— Jūs puikiai suprantate žmonių silpnybes. Mums reikia tokio specialisto.
— Kur?
— Reklamos agentūroje.
Baronas sustingo.
— Jūs siūlote man… legaliai gundyti žmones?
— Tiksliai.
Barono akys sužibo.
— Ir tai… leidžiama?
— Tai vadinama marketingu, vadyba.
Ilga tyla.
— Aš turiu pagalvoti, — pasakė baronas.
Tą vakarą jis vėl sėdėjo pas psichologę.
— Man pasiūlė darbą, — pasakė jis.
— Kaip jaučiatės dėl to?
— Sutrikęs. Tai… labai artima tam, ką aš darau.
— O kas jus stabdo?
Baronas pažvelgė į grindis.
— Aš nežinau, ar noriu toliau gundyti.
— O ko norite?
Ilga pauzė.
— Suprasti, kodėl žmonės renkasi būti geri… net kai gali būti blogi.
Psichologė nusišypsojo.
— Skamba kaip nauja misija.
Tuo metu parduotuvėje:
— Labas vakaras, — mandagiai pasakė Kipšas Nr. 2 įėjusiam klientui.
— Labas… — atsakė vyras, šiek tiek sutrikęs. — Jūs čia… labai malonūs.
— Mes tobulėjam, — atsakė Nr. 1.
Tarp lentynų su pigiu vynu ir brangiu viskiu gimė keistas, bet labai žmogiškas dalykas.
Net velniai gali pasikeisti.
Ypač tada, kai žmonės pradeda juos gundyti… būti geresniais.
Velnių barono terapija: – Karjeros galimybės
Pragare vyko neeilinis susirinkimas.
— Taigi… — pradėjo vienas iš aukštesniųjų demonų, nervingai vartydamas dokumentus. — Turime apsvarstyti situaciją.
— Mes visada per ilgai svarstome, — atkirto kitas.
— Situacija pasikeitė . Šį kartą… jie nenori grįžti.
Salėje pilnoje velnių ir demonų nuvilnijo šnabždesys.
— Kas jie?
— Velnių baronas… ir jo du šėtonai.
Tyla.
— Palaukit… — susiraukė vienas senas demonas. — Čia tas, kuris turėjo atnešti mums „nuodėmių rekordą“?
— Taip.
— Ir kur jis dabar?
— Lankosi pas psichologą ir svarsto darbo pasiūlymus.
Ilga pauzė.
— Uždarykit portalą, — ramiai pasakė vienas iš pragaro vadovų.
— Ką?
— Uždarykit. Mes… susitvarkysim be jo.
— Bet ar nereikėtų bent pabandyti jį susigrąžinti?
— Kodėl? — paklausė vadovas. — Kad jis pradėtų reformuoti pragarą?
Tyla tapo dar sunkesnė.
— Geras klausimas, — galiausiai kažkas sumurmėjo.
— Portalas uždaromas, — paskelbė vadovas. — Oficiali versija: „misija užsitęsė“.
— O neoficiali?
— „Palikim jį žmonėms“.
Tuo metu Žemėje Velnių baronas stovėjo priešais stiklinį biurų pastatą.
Ant durų puikavosi užrašas:
„Impulse & Desire – kūrybinė marketingo agentūra“
— Bose, čia tikrai gera mintis? — paklausė Kipšas Nr. 1.
— Aš vis dar manau, kad mes galėjom atsidaryti savo… — pradėjo Nr. 2.
— Ne, — nutraukė baronas. — Jei jau gundyti… tai profesionaliai.
— Bet jūs sakėt, kad nebenorit gundyti, — priminė Nr. 1.
Baronas trumpam sustojo.
— Aš noriu suprasti ribą, — pasakė jis. — Kur baigiasi įtaka ir prasideda manipuliacija.
Šėtonai susižvalgė.
— Skamba sudėtingai, — atsargiai pasakė vienas.
— Tai ir yra problema, — linktelėjo baronas.
Praėjo trys mėnesiai.
Ir niekas nebuvo pasiruošęs tam, kas įvyks.
— JŪS KĄ PADARĖT?! — rėkė vienas iš agentūros klientų.
— Mes sukūrėm sąžiningą reklamą, — ramiai atsakė baronas, sėdėdamas prie stalo.
— JŪS PASAKĖT TIESĄ APIE PRODUKTĄ!
— Taip.
— BET… TAIP NEGALIMA!
— Kodėl?
— NES… — klientas užspringo. — NES TADA ŽMONĖS PATYS SPRENDŽIA!
Baronas nusišypsojo.
— Būtent.
Agentūra pradėjo keistis.
Iš pradžių tyliai.
Paskui — vis garsiau.
Reklamos tapo keistai… nuoširdžios.
„Šis produktas nėra tobulas, bet jis sąžiningas.“
„Jums gal jo ir nereikia. Bet jei reikia — štai kodėl.“
„Mes nespaudžiame. Mes siūlome.“
Ir nutiko kažkas absurdiško.
Žmonės pradėjo labiau pasitikėti.
— Tai ne pagal taisykles, — vieną dieną pasakė kolega.
— Gal taisyklės buvo neteisingos, — atsakė baronas.
Tuo metu kipšai taip pat neliko nuošaly.
— Mes galvojom… — pradėjo Nr. 2, — galim padaryti daugiau.
— Daugiau nei gaudyti vagis? — paklausė baronas.
— Taip. Mes suprantam, kaip žmonės apeina sistemas.
— Nes patys jas kūrėm, — pridūrė Nr. 1.
— Tai… — baronas pakėlė antakį.
— Mes įkūrėm apsaugos technologijų įmonę.
— Jūs ką?
— „Inferno Secure“, — išdidžiai pasakė Nr. 2.
— Mes kuriam sistemas, kurių neįmanoma apeiti.
— Net jums? — paklausė baronas.
Šetonai nutilo.
— …beveik, — galiausiai atsakė vienas.
Po pusmečio miestas pasikeitė.
Vagysčių sumažėjo.
Reklamos tapo sąžiningesnės.
O žmonės… mažiau baiminosi būti apgauti.
Vieną vakarą baronas sėdėjo ant stogo, žvelgdamas į miesto panoramą.
Šėtonai prisėdo šalia.
— Bose… — pradėjo Nr. 1. — Ar jūs ilgitės pragaro?
Baronas ilgai tylėjo.
— Ne, — galiausiai pasakė.
— O kas mes dabar? — paklausė Nr. 2.
Baronas nusišypsojo.
— Prisitaikę.
— Tai mes… geri?
— Ne, — papurtė galvą baronas. — Mes… sąmoningi.
Tuo metu, giliai, labai giliai pragare…
Vienas demonas pažvelgė į ataskaitas ir tyliai pasakė:
— Keista… žmonės mažiau susigundė.
Kitas demonas tik gūžtelėjo pečiais.
— Gal jie pagaliau išmoko atsispirti pagundoms.
— O kas juos išmokė?
Ilga pauzė.
— Nenoriu žinoti, — atsakė pirmasis.
Ir galbūt pirmą kartą per amžius pragare buvo nuspręsta nieko nekeisti…
Pagal velniškai originalią idėją surašė
Odilė Norvilaitė
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.