„Norėčiau pristatyti kiek primirštą poezijos žanrą, kuris šiais besaikio vartojimo laikais, kai net ir „negyvi“ daiktai tapo išmanūs, galėtų atgimti naujomis prasmėmis… Vanity luxury poezija buvo madinga vėlyvaisiais viduramžiais ir ypač suklestėjo baroko epochoje Nyderlanduose. Ši prarastos dvasios, negyvo grožio ar spindesio be turinio mintis pavidalą įgavo ir vaizduojamajame mene – „mažųjų olandų“ natiurmortuose, kuriuose vaizduota prabanga su išdegusiomis žvakėmis, kaukolėmis – būties tuštumos simboliais. Kai visko daug, bet kartu nėra nieko…
XX amžiuje ši tema buvo atgaivinta Vidurio Europos bardų kūryboje, ypač lenkų poetų – Marek Grechuta ir Agnieszka Osiecka – tekstuose.
Esu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio radijo fanų kartos žmogus – klausiau lenkų transliuojamų laidų ir įrašų. Tad šie tekstai visada inspiravo ir žadino vaizduotę… „Pabandžiau ir aš kažką panašaus sukurti“, – rašo Odilė Norvilaitė.