Ant mano stalo nauja Irenos Arlauskienės poezijos knyga „Sumazgytų eilučių šniūrelis“. Tad pasiruošusi atmazgyti tą šniūrelį.
Knyga vasariškai rudeniška – šviesų viršelį puošia Tatjanos Petravičienės grafikos darbas su trimis pienės pūkais. Viduje – trys perskyros, papuoštos T. Petravičienės pieštais skirtukais.
Nedaug, tik 50 knygelės egzempliorių. Kaip pati knygos autorė sakė – eilės labai asmeniškos, tad gal ir ne visų skaitančiųjų širdis pasieks. Antrinu – tikrai pasieks.
Autorė į šią knygą sudėjo įvairių, jai labai brangių, eilėraščių. Tai dar mokyklos suole rašyti ir stalčiuose tarp įvairių popierių ir dokumentų užsigulėję sąsiuviniai su eilėraščiais, ir vėlesniais, ir dabartiniais metais rašyti eilėraščiai.
Nemeluosiu, skaitydama naująją knygą ilgėliau stabtelėjau prie jau skaitytų ir pamėgtų eilėraščių: „Dar buvo smėlio krūva“, „Odė klumpei“, „Vis kopia į kalną ieva“, „Ir kaktusas žydi, / Ir klevas po langu“ ir kiti. Toks pažįstamas, šiltas jausmas apima.
Eilėraščiuose konkuruoja žodis ir vaizdas. O gal ne – vienas kitą papildo, nes be vaizdo nebūtų žodžio, o be žodžio nebūtų užrašomas matytas vaizdas. Ir tai vyksta taip lengvai, rodos, žodžiai patys savaime sugula į eilėraštį, visai nesistengiant jų rasti: „Suplyšus vakaro skara / Papylė saulės auksą. / Pagelto pušys, ir sakai / Kamienu žemėn plaukia“. Arba: „Užmetė ant mėnesio drobulę / Išdykaudama naktis. / Rūpinas pritvinkus žemė, / Kaip išpainioti tą šlubį / Su nuskeltu krašteliu“. Atrodo, rašančioji tiesiog negali nepamatyti to vaizdo ir dar rūpinasi laiminga baigtimi – „Kaip išpainioti tą šlubį?“
Eilėraščiuose gražiai aprašyti medžiai: baltaliemeniai berželiai, klevai, eglės, ievos. „Klevas beržą pakylėjo, / Brūkštelėjo šluotele, / Debesėlis nušlamėjo, / Aukso kibirkštis pažėręs, / Bet jos nugulė take“. Iš jų gaminamos klumpės, jie – namų slenkstis, tvora, suolas.
Autorė viename autografe rašė: „Iš gamtos į gamtą – tik tokio gyvenimo ir tebūta“. Negali nesutikti su šiuo pasakymu. Nesiimu gilintis, ar nuosekliai sudėlioti eilėraščiai knygoje, tačiau jais papasakotas visas gyvenimas, kai dar maža būdama stebėjo pasaulį, tokį paprastą ir gražų. Kai „Nuogi kaip varliukai, / Užkimę iš džiaugsmo, / Gaudėm ir mes ją (vaivorykštę) už rankų.“
Kažkodėl man, jau tiek daug metų gyvenančiai šiame krašte – Mažojoje Lietuvoje – šiek tiek nesuprantama baimė, atskleista eilėraštyje: „Ir kaktusas žydi, / Ir klevas po langu – / Tokie paprasti ir savi / Mūsų namai. / O juk baisiai bijojai, / Kai vežiau į senoviškai gražų / Ir vokiškai svetimą miestą…“ – ar pritaps čia, ar įsigyvens?
Ar kalbama dėl to, kad ta baimė niekur nedingo? Bet juk daugybę metų supa daug artimų suprantančių žmonių. Kam aitrinti širdį? Tačiau eilėraštis viską išklauso…
Belieka tik padėkoti už naująją knygelę, pilną prisiminimų, gražių emocijų, vaikystės vaizdų, meilės. Rašykite, o mes skaitysime ir džiaugsimės.
Birutė Morkevičienė