Savanorėms savanorystės laikotarpis prabėgo tarsi akimirka – kupina patirčių, iššūkių ir prasmingų susitikimų. Pradžiai jas lydėjo jaudulys ir daugybė klausimų, tačiau laikui bėgant juos pakeitė pasitikėjimas, drąsa ir vidinis augimas. Kiekviena diena savanorėms atnešė naujų pamokų, leidusių geriau pažinti ne tik savanorystės lauką, bet ir save. Tai patirtis, kuri praturtino, suteikė naujų įgūdžių ir įkvėpė ateities planams.
Savanorystė – kelias į save
Savanorė Neda Alškaitė
Savanorystė – tai sąmoningas pasirinkimas, siekiant gero, tiek sau, tiek tave supančiai aplinkai. Tai kelionė, kurios metu atrandi naujas galimybės, sutinki įvairius žmonės bei, svarbiausia, pažįsti save taip kaip dar nebuvai pažinęs.
Esu Neda ir šešis mėnesius pradėjau savo kaip savanorės kelią Macikų socialinės globos namuose. Seniau yra tekę kartas nuo karto atsidurti savanorio vietoje, ar tai organizuojant renginį, ar dalyvaujant Maisto Banko akcijose ir kituose panašiose veiklose, bet tokios vientisos ir rimtos savanorystės patirties dar neturėjau. Apie jaunimo savanoriškos tarnybos programą buvau girdėjusi ir anksčiau, tačiau į ją patekti dėl didelio norinčiųjų skaičiaus pavyko tik šių metų vasarą. Be galo apsidžiaugiau sužinojusi, jog patekau. Neslėpsiu, jog šios programos siūlomi papildomi balai stojant į aukštąsias mokyklas taip pat buvo paskata rinktis būtent tokio pobūdžio savanorystę.
Atėjo pasirinkimų metas. Suprantu, kad rūpintis ir padėti negaluojantiems žmonėms reikia begalinės kantrybės ir empatijos, todėl nedvejodama rinkausi socialinės globos namus, kad šiais savybes galėčiau ugdyti. Savanorystė prasidėjo nuo susipažinimo su mentore Viktorija, kuratore Laima bei su kita Macikų globos namuose savanoriaujančia savanore Saule, kuri tapo šios mano kelionės bendražyge. Sekantys savanorystės mėnesiai susidėjo iš įvairių renginių organizavimo (pyragų kepimo, kalėdinių dekoracijų gaminimo, filmų peržiūros), pagalbos kitų darbuotojų organizuojamiems renginiams (pasaulinės gyvūnų dienos renginio, kalėdinių dekoracijų dirbtuvių) bei pažinties su globos namų personalu ir, žinoma, pačiais gyventojais. Ir taip nepastebimai praskriejo pusė metų, tai gražios akimirkos, kurias patyriau bendraudama ir leisdama laiką su globos namų gyventojais. Savanoriaudama taip pat pažinau save dar giliau, pamačiau savo puses, kurių dar nebuvo tekę man atskleisti. Įgijau daugiau drąsos, empatijos, organizuotumo bei gebėjimo ieškoti sprendimų įvairiose situacijose.
Pabaigai norėčiau tarti didelį ačiū savo kuratorei Lamai, mentorei Viktorijai, savo bendražygei savanorei Saulei, globos namų socialinėms darbuotojoms bei visam likusiam personalui, kurie šią mano kelionę padarė lengvesnę, linksmesnę ir, svarbiausia, nepamirštamą. Ypatinga padėka norėčiau skirti patiems globos namų gyventojams, kurie taip šiltai priėmė ir parodė, kas iš tiesų gyvenime yra svarbiausia.
Savanorystė – širdimi atliekamas darbas
Savanorė Saulė Buožytė
Savanorystė – tai puiki galimybė išbandyti save ir patirti kažką naujo. Tai ne tik neatlygintinas darbas, bet ir prasmingas įsipareigojimas bendruomenei ir visuomenei, kai savo laiką, gebėjimus ir dėmesį savanoris dovanoja tiems, kuriems to labiausiai reikia. Savanorystė dažnai vadinama širdimi atliekamu darbu, vidinis noras būti naudingu ir kurti gėrį. Būtent dėl šių priežasčių nusprendžiau savanoriauti Macikų globos namuose.
Aš esu Saulė Buožytė. Tvirtai apsisprendžiau, jog noriu užsiimti savanorystę, noriu patirti kažką naujo, išeiti iš kasdienės rutinos ir būti naudinga kitiems žmonėms. Iš pradžių maniau, kad viską darysiu viena, tačiau didžiąją dalį veiklų atlikau kartu su kita savanore, kuriai, kaip ir man, tai buvo nauja savanorystės patirtis. Savanorystės kelias prasidėjo nuo pažinties su nuostabia JST centro kuratore Viktorija, kuri supažindino su savanorystės eiga ir visada buvo pasiruošusi padėti. Šešis mėnesius trunkančios savanorystės metu mane lydėjo mentorė Laima, kuri suteikė prasmės jausmą, stiprino pasitikėjimą savimi, leido jaustis reikalingai. Supratau, kad padėdama kitiems, pati gaunu dar daugiau: žmogiško ryšio, dėkingumo ir vidinio pasitenkinimo. Bendraudama su globos namuose gyvenančiais žmonėmis, aš praplėčiau savo akiratį, mokiausi suprasti kitų poreikius ir priimti žmones tokius, kokie jie yra. Macikų globos namuose mes, kartu su gyventojais, vykdėme įvairias veiklas: užsiėmėme kūrybiniais darbais, dalinomės laimingais prisiminimais, gaminome skanius gaminius, dalinomės gerumu… Visą tai suteikė visiems daug šiltų emocijų, kurios keitė globos namų gyventojų kasdienybę, skatino solidarumą ir priminė, jog net ir maži geri darbai gali turėti didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Taigi savanorystė yra grindžiama nuoširdumu, atjauta ir noru padėti kitam žmogui, tai širdimi atliekamas darbas, kuriantis stipresnę, jautresnę ir labiau susitelkusią bendruomenę ir visuomenę.
Džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią savanorystės vietą ir nuoširdžiai dėkoju visai Macikų globos namų bendruomenei, kuratorei Viktorijai, mentorei Laimai, socialinėms darbuotojoms, individualios priežiūros darbuotojoms už palaikymą, pagalbą ir šiltą priėmimą viso savanorystės laikotarpio metu.
Džiaugiamės ir nuoširdžiai dėkojame savanorėms už skirtą savo laisvą laiką Macikų globos namų gyventojams, už dalijimąsi širdimi, šiluma ir nuoširdžiu dėmesiu. Jūsų buvimas, atvirumas ir paprastas žmogiškas ryšys tapo prasminga kasdienybės dalimi, suteikusia džiaugsmo, bendrystės ir šviesių akimirkų mūsų bendruomenei.
Socialinio darbo tarnybos vadovė, mentorė Laima Jautakienė