Palangės kamputy gyvena voriukas,
Pasilabinu rytą, atverdama langą.
Vakare pasakau „labanakt“, –
Gyvenu ne viena.
Tas vėjas, kuris ūbauja palangėse
Ir kvatodamas nudunda gatve –
Mano stiprusis bičiulis.
Jaučiuos ne viena ir saugi,
Kai jis čia pat už langų.
Tas vėjas,
Kuris šąlant ridena kiemu
Sausus lapus ir šlamina eglės šakas,
Žinau, kalbasi su manimi –
Aš ne viena.
Tas vėjas,
Kuris mėto rudens liūties drobules,
Ar veja gatve debesų bures –
Nuostabus peizažistas:
Jo drobėse girdžiu audringą muziką –
Ne viena.
Kokią jėgą turi vėjas,
Kad įjungia visus troškimų registrus
Eiti, pamatyti, būti, patirti…
Ir visai nesvarbu, kiek metų dar likę,
Kad viena,
Jei tavo draugai – vėjas ir voras.
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.