O, Meile, tu reikalinga,
Kad visa tai pakelt:
Rudens geltonį, žiemos ilgumą,
Vakaro švelnumą ir žmogaus abuoją širdį,
Mylimo netobulumą, minios žiaurumą,
Išsiskyrimą amžiams ir gyvenimo trapumą…
Ir visa kita, net minėt nėra prasmės.
Dėkojame tau, Meile!
Net ir skaudžių jausmų nebojant,
Gal žemės pragare atrasim rojų…
Kuriate? Atsiųskite savo kūrybą el.p. pamariozinios@gmail.com, o mes ja pasidalinsime su savo skaitytojais. Nepamirškite pridėti ir nuotraukos, kurią norite matyti prie pateiktos publikacijos.