Kartais atrodo, kad jei gimsti mažame mieste, tavo galimybės irgi mažesnės. Bet Simonos Jakštaitės-Karačiūnės istorija – visai kitokia. Augusi Šilutėje, šiandien ji gyvena tarp Lietuvos ir saulėtojo Kipro, kuria savo kelią, augina vaikus ir kasdien renkasi gyvenimą, kuris jai iš tikrųjų artimas.
Ji nesistengia įrodyti, kad galima daugiau – ji tiesiog taip gyvena. Su meile savo šaknims, bet be baimės išeiti toliau. Simonos istorija primena labai paprastą, bet svarbų dalyką: nesvarbu, iš kur esi – svarbu, kiek drįsti sau leisti svajoti ir tuo patikėti.
Tai buvo atviras pokalbis su Simona – apie pasirinkimus, drąsą ir gyvenimą be ribų.
– Gyvenimas tarp dviejų vietų. Kaip atrodo tavo gyvenimas gyvenant tarp Kipro ir Šilutės?
– Nors mano kūnas vaikšto Lietuvos žeme, mano siela gyvena Kipro saloje. Kol mano sūnūs buvo mažesni, maždaug po pusmetį gyvenome Lietuvoje ir pusmetį Kipre. O šiuo metu, kai jie lanko mokyklą ir darželį, daugiau laiko leidžiame Lietuvoje. Į Kiprą skrendu kas 4–7 savaites su klientais, o visą kitą laiką dalį darbų organizuoju nuotoliu. Gyvename XXI a., kai mūsų gyvenimai persikėlė į socialinius tinklus, tad pasitaiko juokingų situacijų, kai žmonės, pamatę mane vaikščiojančią Šilutės gatvėmis, juokiasi ir sako: „Juk tu ką tik Kipre vaikščiojai!“ Tuomet su šypsena atsakau, kad lėktuvai skraido 800 km/h greičiu.
– Ką kiekviena vieta tau duoda – emociškai ir profesiškai?
– Šilutė – gimtieji namai, šaknys, tradicijos. Gyvenu dėkingume, kad gyvenu tokiame unikaliame vandenų krašte. Mano mėgstamiausia pasivaikščiojimo vieta – marių pakrantė. Tačiau visada buvau saulės, vasaros žmogus. Dievinu keliones, juokauju, kad apkeliavusi 24 Europos valstybes radau nuostabų saulės kraštą – piečiausią Europos tašką – Kipro salą, kur saulė šviečia apie 330 dienų per metus.
– Ar jautiesi labiau „ten“, ar „čia“, ar jau turi savo trečią – vidinę – vietą?
– Abi vietos man suteikia namų jausmą. Tad gera ten, kur tuo metu esu – ar Šilutės uoste, ar sėdžiu ant Viduržemio jūros kranto. Trečios vietos dar neturiu, bet beveik esu įsitikinusi, kad tai taip pat bus sala. Labai mėgstu miestų architektūrą – tiek klasikinę, tiek moderniąją, tačiau keliauju į juos trumpam, nes esu gamtos žmogus.
– Koks buvo didžiausias iššūkis prisitaikant prie tokio gyvenimo ritmo?
– Skraidyti, keliauti, kurti naujus projektus, išbandyti įvairius verslus – man tai ne iššūkis, o gyvenimo variklis. Per metus suskraidomi 63 000 km mane tik įkvepia. Tačiau pripažinsiu, kad toks gyvenimo būdas artimiesiems yra tikras iššūkis. Vaikai neretai keliauja su manimi į komandiruotes, bet jiems tai tarsi papildomos atostogos, o oro uostas – tarsi tretieji namai. (Juokiasi).
– Kaip atsidūrei šeimos versle – ar tai buvo natūralus kelias, ar sprendimas? O gal į tą kelią ėjai nuo vaikystės?
– Augau verslioje šeimoje. Mačiau, kad kurti savo verslą reikia daug drąsos, kūrybiškumo, užsispyrimo, kantrybės, ir tai ne visada reiškia finansinį stabilumą. Rizikos yra daug. Tačiau kitaip savęs neįsivaizduoju – man patinka pačiai planuoti savo darbo laiką, dažnai dirbu iš įkvėpimo, neskaičiuodama valandų ar savaitės dienų.
– Ką tau reiškia dirbti su šeima – daugiau privalumų ar iššūkių?
– jaunesnis brolis, kuris yra ir mano vadovas, bei mama yra nuostabūs žmonės. Leisti laiką su jais – tiek dirbant, tiek ilsintis – yra dovana. Puikiai vieni kitus papildome, žinome vieni kitų stipriąsias ir silpnąsias puses, todėl kuriame darnią komandą. Prie mūsų noriai jungiasi ir kiti komandos nariai, kurie taip pat tampa „Yakstas family“ dalimi.
– Kokia buvo sunkiausia situacija dirbant su klientais?
– Turbūt tada, kai skyrus daug laiko klientui, pristatant salos NT potencialą ir projektus, kuriuose jų pinigai galėtų uždirbti geriausiai, jie nusprendžia nutraukti bendradarbiavimą, pasirenka kitus NT brokerius ir įsigyja pigesnį būstą. Vėliau vis tiek nori sugrįžti pas mus, kad padėtume jiems sėkmingai išnuomoti. Ne visos lokacijos Kipre tinka pasyvių pajamų generavimui iš nuomos, o mes žinome, kurie projektai yra pelningiausi.
– žmonės dažniausiai klaidingai įsivaizduoja apie NT verslą?
– Didelis skirtumas yra tarp būsto, skirto nuomai, ir gyvenimui. Labai svarbu pasirinkti tinkamą vietovę. Jei planuoji gyventi saloje nuolat, gali rinktis kitą vietą – dažnai su geresne kaina, didesne kvadratūra ir teritorija. Sutaupytus pinigus galima skirti automobiliui, kuris saloje yra labai reikalingas.
– Ar skiriasi darbo kultūra tarp Lietuvos ir Kipro?
– Taip, ir gana kardinaliai. Ispanai turi posakį „mañana“, o kipriečiai – „yavas yavas“, kas reiškia „lėčiau, lėčiau“ (šypsosi). Saloje gyvenimas lėtesnis, o mums, šiauriečiams, pripratusiems prie greito tempo, tenka mokytis sulėtėti. Tačiau mūsų stiprybė – atsakingumas ir darbštumas. Kita vertus, kipriečiai yra lyderiai svetingumo ir maisto kultūros srityje – jų vaišingumas ir rūpestis svečiais tiesiog žavi.
– Sako, Kipras priima ne visus – tiesa? Ką tai reiškia?
– Kipras – ypatinga, net sakyčiau, magiška sala. Jos energetika lengva, bet kartu galinga. Ji labiausiai tinka žmonėms, kurie nebijo pokyčių ir moka atsitiesti po sunkumų. Čia sutinku žmonių iš įvairių šalių – Irano, Latvijos, Airijos, Jungtinės Karalystės, Australijos, Vokietijos, Kazachstano, Ukrainos – ir visi jie turi bendrą savybę: gebėjimą pradėti iš naujo.
Kartais juokauju, kad sala „neįsileidžia“ negatyvių žmonių – staiga jie pamiršta dokumentus ar atšaukiami jų skrydžiai. Ilgainiui į tai pradėjau žiūrėti kaip į savotišką „dievišką planą“ .
– Klausantis tavęs, Kipras atrodo vieta, kurią norisi čia ir dabar aplankyti. Jei kažkas paprašytų padėti susiorganizuoti, ar padėtum jį pasiekti? Ar daug besikreipiančių tokios pagalbos?
– Taip, tai tapo mano hobiu – išsiųsti žmones poilsiui (juokiasi). Taip jau susiklostė, kad net ir artimiesiems, pažįstamiems dažnai padedu suorganizuoti visą savarankiškos kelionės paketą pagal jų poreikius. Netrūksta ir žmonių, kurie susidomi Kipru pamatę mano video istorijas – jie tiesiog užsikrečia tuo noru ten nuvykti.
Dažniausiai organizuoju poilsines keliones, tačiau būna ir kombinuotų variantų – kai žmonės nori ne tik pailsėti, bet ir pasižvalgyti, galbūt net įsigyti atostogų namus.
– Kaip pavyksta suderinti verslą ir dviejų vaikų auginimą?
– Mano berniukai yra mano įkvėpimas ir pagrindinis variklis. Dėl jų pasirinkau laisvadarbio gyvenimą – galiu planuoti darbus pagal jų rutiną. Noriu, kad jie matytų, jog darbas gali būti mėgstama veikla. Taip pat sudarau jiems galimybę užsidirbti – jie kūrybiški, kartais kuria video, kuriuos naudoju socialiniuose tinkluose.
– Ar turi „supermamos“ spaudimą – iš savęs ar iš aplinkos?
– Galėčiau save vadinti „pasveikusia“ supermama. Anksčiau stengiausi būti tobula, bet viena frazė pakeitė viską: „Nebūtina būti tobula mama, užtenka būti pakankamai gera mama.“ Tai mane išlaisvino.
– Ką darai, kai visko pasidaro per daug?
– Einu į gamtą, šoku namuose, važinėju riedučiais, maudausi ar tiesiog apkabinu medžius. Gamta mane labai įžemina.
– Ko tavo vaikai tave išmokė?
– Sulėtėti, būti kantriai ir vertinti dabarties akimirką.
– Kada pajutai, kad esi stipresnė nei manei?
– Kai prieš beveik 3 metus nusprendžiau skirtis ir pradėti gyvenimą iš naujo.
– Kas yra tavo „sėkmės“ apibrėžimas?
– Materialaus ir dvasinio gyvenimo balansas.
– Jei galėtum apibūdinti save trimis žodžiais?
– Saulėto gyvenimo ambasadorė.
– Ko palinkėsi skaitytojams?
– Atviros draugystės su savimi ir kitais. Ir nepamiršti, kad ryšį kuriame patys.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Lijana Lekavičienė
Asmeninės Simonos, Loretos Norvaišaitės ir Šarūno Jonkaus nuotr.
