Ar esame savęs klausę, kas išties yra toji laimė?
Tas efemeriškas ir tik sąlyginai apčiuopiamas dalykas, kuris romantizuojamas eilėse, plazda mūsų vaizduotėje, o kai kuriems asocijuojasi būtent su materialia išraiška – turtu, pinigais, rūmais ir brangakmeniais, prašmatniais automobiliais… Kai kam tai tiesiog buvimas su artimaisiais, sveikata. Kiekvienam skirtingai. Ir daugeliui tikrai neįsivaizduojama utopija yra mechanizmas, kuris tą laimę gamintų ir daugintų.
Šilutės Hermano Zudermano kamerinis teatras spektaklyje pagal R. Bredberio romaną „Pienių vynas“ kelia klausimus (ar kviečia apmąstyti) apie laiką ir besikeičiančių kartų tėkmę: vieni ateiname, kiti paliekame šią žemę, jauniems sunku įsivaizduoti senelius buvus vaikais… Bet visi pavasarį braidome po pienių pievas, ir tas pavasaris kurį laiką uždaromas ir saugomas pienių vyno pavidalu, tarsi sustabdytas laikas. Metafora, kuri slepiasi vejos pjovime ir žiedų rinkime.
Kai kas norėtų ir laimę sutalpinti į mechanizmą, tiksliau – vienas spektaklio herojus, atkakliai kuriantis laimės mašiną ir tikintis, kad tai bus nuostabus išradimas. Deja, laimę pagaminti nėra lengva. Antra vertus, kai kam ir prisiminimai apie giedrą vaikystės dangų gali suteikti laimę.
Ar esame laimingi šią dieną?
Ar senatvėje galime būti laimės būsenoje ir ar verta saugoti prisiminimus?
Tuomet, kai buvome jauni, kai neturėjome sveikatos problemų, o tik nubrozdintus kelius, laimė nerūpėjo – mes buvome nuolatinėje džiaugsmo būsenoje.
Spektaklyje kalbama, kad reikia gyventi čia ir dabar, neverta gręžiotis atgal ir gailėtis to, kas praėjo. Bet nesutikčiau: tai, kas praėjo, irgi yra mūsų gyvenimas ir jo pamokos, dėl to, kas buvo, mes tapome tais, kuo esame dabar, su visomis patirtimis ir kančiomis, šviesiais ir niūriais išgyvenimais. Buvome deginami ir gludinami aukštoje temperatūroje, panardinami į ledinį vandenį, todėl stovime kai kada storesne oda ir dėl to mažiau pažeidžiami, nes su amžiumi vis mažiau jėgų lieka ištverti skausmą… To skausmo gauname visais gyvenimo tarpsniais: vieni daugiau, kiti mažiau, tik svarbiausia – neprarasti džiugesio ir saulėlydyje išlikti šviesos šaltiniu tiems, kurie liks po mūsų.
Gegužės mėnesio premjeros tęsiasi, o mūsų teatras, apgaubtas nuostabaus režisieriaus Albino Kelerio kūrybinės energijos, tarsi įgavo antrą jaunystę. Vienas po kito gimstantys puikūs spektakliai pačiame mažiausiame Lietuvos teatre byloja, kad kūrybinė versmė nesenka, jo kūrėjai gyvi ir kupini idėjų, o jaunimo studijos nariai, debiutavę šiame spektaklyje, suteikia vilties, kad auga nauja pamaina.
Maloniai kviečiu šilutiškius lankytis teatre ir turtėti dvasiškai, pakilti aukščiau šiandien tvyrančios baimės, grėsmių ir neapykantos, nes juk teatras gydo, o taip!
Raimonda Canderienė