Tęsinys.
Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimo apžvalgą noriu pratęsti kažkada skaityta prof. Arvydo Šliogerio (filosofas, vertėjas ir eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras) mintimi: „Pramogų kultūra reikalinga tik vienam tikslui – išblaškyti kolosališką nuobodulį. Ji atsiranda, kai visuomenė pradeda pūti“.
III. Kalba ir švietimas
Dr. Arvydas Juozaitis akcentavo, kad kalba ir kultūra – tai tie pančiai, kurie laiko žmones prie tų 65000 km2, kurie vadinasi Lietuva. Juk Carinės Rusijos okupacijos ir represijų metais didžiausias ginklas buvo knygnešiai. Juk kalba – tai ne tik komunikacijos priemonė. Mums tai yra Stebuklas. Kai 1905 m. panaikino spaudos draudimą – per 14 metų (iki 1919) mes nuėjome kelią nuo savos kalbos iki Valstybės. Kai 1926 m. įvestas privalomas pradinis mokymas – dar vienas 14 metų etapas: Lietuva išaugo iki modernios valstybės. Todėl šiandien kalbėti bet kaip negalima, nes Stebuklas gali išnykti.
A. Juozaitis pateikė du lietuvių kalbos išskirtinumo/ ypatingumo ženklus. Levas Karsavinas (profesorius, istorijos ir teologijos daktaras, Rusijos ir Lietuvos filosofas, kultūros istorikas, Sibiro tremtinys) 1927 m. buvo pakviestas dėstyti Kauno universitete. Jis išmoko lietuvių kalbą ir lietuviškai parašė penkių tomų Europos kultūros istoriją. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ) – 20 tomų, didžiausias kalbos žodynas pasaulyje.
Prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė (kalbininkė) kalbėjo apie tai, kaip pakito lietuvių kalbos vartojimas lyginant su 1990 metais. Jos pasisakyme persipynė kalba, mokslas ir švietimas. Pasirodo, jau naudojamas terminas paliatyvioji lituanistikos strategija. (Iki šiol terminas Paliatyvioji naudotas medicinoje: jeigu ligonis serga aktyviai progresuojančia liga su nepalankia prognoze, tai siekiama kuo geresnės ligonių gyvenimo kokybės, lengvinti jų kančias, laiduoti orią mirtį). Ką tai reiškia? Kad lietuvių kalba jau sunkaus ligonio būklėje?
Pasak D. Mikulėnienės, kalbos negalima pakoreguoti dėl asmeninių ar politinių interesų. Šiandien reikia naujo Konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo. Nes dabartis augina ateitį – jeigu dabar nesirūpinsime, kalba pradings. Tendencijos: XIX a. pab. dabartinės Lietuvos teritorijoje buvo 2 400 000 lietuviškai kalbančių žmonių; 2000 m. – tik 85 proc. gyventojų buvo lietuviakalbiai, o 2023 m. – buvo jau 200 000 kitakalbių imigrantų. Užmerkiame akis, kai Valstybiniai brandos egzaminai (VBE) laikomi ne valstybine kalba. (Galiu patvirtinti: Švietimo ministerija nematė, kad abiturientams prieš egzaminus instruktažuose reikėjo papasakoti visokias smulkmenas apie atvykimo laiką, rašiklius, pieštukus ir kt., bet instrukcijoje nebuvo jokio įrašo apie tai, kad atsakinėti privaloma Valstybine kalba).
Prof. habil. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė (pedagogė, kultūrologė, pianistė, muzikos kritikė) kalbėdama apie Meno autonomiją pabrėžė, kad negerai yra, kada kalbėdami apie meną „nebemokame pasakyti lietuviškai“. Ir iš karto prisiminiau, kaip krepšinio (ši vasara – ir futbolo) komentatoriai vis dažniau vartoja nelietuviškus terminus, pasiteisindami, kad lietuviškų nėra; tuo tarpu mažiau populiarių sporto šakų (pvz., regbis, ledo ritulys) varžybų transliacijose malonu išgirsti naujus lietuviškus terminus, kurie tuo sportu besidomintiems aiškiai atspindi apie ką kalbame (pvz., priešvartė, krapštynė). Vadinasi, reikia tik noro.
Įvairių minčių sulaukė R. Aleknaitės-Bieliauskienės teiginys, kad „Mokykla – vieta, kur vaikui būti gera“. Tai graži siekiamybė, tačiau kaip to pasiekiama? Juk pirmiausia mums gera ten, kur darai ką nori. Ar tada galime išmokti visko, kas numatyta programose? Ar vaikai žino, ko nori?
Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė (socialiniai mokslai, švietimas) svarstė, kad „Sunku suprasti koks tas lavinimas kai nėra pamato“. Kanonas gali būti tas pamatas. Blogai, kad Mokytojas – paslaugų teikėjas, nes Švietimo įstatyme parašyta „Švietimas – ugdymas ir išsilavinimo teikimas“. (Replika Suvažiavime: mokytojai prisitaiko).
Prof. Irena Leliūgienė (pedagogė) savo gimtojo Kauno ir darbo mokyklose pavyzdžiu tvirtino, kad Socialinio auklėjimo negalima išimti iš bendro konteksto. O dabar – kultūros namai uždaromi, ten – gėrimų parduotuvė. Kodėl „supermamytė“ gali komentuoti mokytojo darbą? Įdomu, ar ji išdrįstų komentuoti širdies operaciją darančio chirurgo darbą? Beje, socialinio pedagogo idėja perimta iš anuometinio Švietimo ministro Henriko Zabulio (filologas, vertėjas, valstybės veikėjas, 1966-1990 Lietuvos švietimo ministras).
Prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė (literatūrologė), apgailestavo: Kanoniniai kūriniai – nebėra tokių, nes lietuvių VBE rašinys iš nežinomų kūrinių. (Mano pastaba: O gal žinos tie kam reikia?). Vyresnės kartos mokytojai žino senąją programą – ir nesunkiai sujungia su dabartimi. O kaip jaunimas? Kanonas turi būti kaip aukšti bokštai, o ką matysime be jų? Gaunasi, kad baigus mokyklą, nežinome kas yra Kavolis, bet žinome ką parašė Obama.
Prof. dr. Jolanta Zabarskaitė (kalbininkė) teigia, kad kalba yra kaip semantinio tinklo sąvoka – tai tūkstančių kognityvinių ryšių susikirtimo taškas smegenyse. Informacijos priėmimas skaitant tekstą ir žiūrint paveikslėlius nėra toks pat, tikrumoje kalba yra analoginė ir skaitmeninė. Ir nors dabar daug informacijos gaunama skaitmenine kalba, bet žmogaus smegenims kaip mankštos reikia analoginės kalbos. Be to, nacionalinė kalba – tai vienintelis unikalus kalbinis pasaulio modelis, kuris būdingas tik konkrečiai kalbai, nes atspindi konkrečios kalbinės bendruomenės gyvenimo būdą, kultūrą ir istoriją. O tai yra esminis kūrybiškumo šaltinis.
Doc. dr. Dalia Urbanavičienė (etnomuzikologė, etnochoreologė.). Etninės kultūros svarba: Vytauto Didžiojo universitete 1934 m. buvo įkurta Etnikos katedra. Ir tas auklėjimas gali būti atsekamas kaip vėlesniais laikais įtakos turėjęs veiksnys: pokario ginkluota kova, paskui įvairios jaunimo pasipriešinimo organizacijos (KGB duomenimis Lietuvoje jų buvo 416), iš tų organizacijų veiklos gimė Vėlinių protestai bei etnokultūrinis sąjūdis (žygeiviai, kraštotyros draugijų veikla, Romuva). Gaila, bet Lietuvos aukštosiose mokyklose nebėra etnokultūros studijų. Vidurinėse mokyklose tai pasirenkamasis dalykas, bet jau trūksta mokytojų.
V. Rubavičius pateikė tokią seką: Laisvė-tauta-švietimas-Valstybė. Laisvė kurti sudaro galimybes tautos pažangai, o laisvas Mokytojas privalo numatyti Tautos idealą, jis turi būti kūrėjas ir auklėtojas. Deja, bet švietimas – paslauga, auklėjimo nebėra. Bet jeigu švietimas ir mokyklas – tai paslaugos teikimas, ar mokinys žino, kokios paslaugos jam reikia, ką jis nori pirkti? (Ir netyčia iškilo kasdienybė: geras mokytojas – kai daug išvykų, pramogų, linksmų užduočių su žaidimais. O po valstybinių egzaminų ieškome kaltininkų..)
T. Kačerauskas pabrėžė, kad ugdymas – tai judėjimas nuo autoriteto link autonomijos. Bet autonomija nėra absoliuti laisvė; ji reiškiasi žmogaus savarankiškumu, kada jis, remdamasis jam pasiekiamu žinojimu, nustato savo veiklos leistinas ribas.
Istorijos reikšmė ir kitos įdomesnės mintys.
V. Rubavičius: Istorinė atmintis yra svarbesnė už interpretacijas.
Manau, kad ši mintis yra paaiškinimas, kodėl kiekvienas faktas svarbus. Keletas Suvažiavime išgirstų faktų, kurie parodo, kaip skirtingi sprendimai, priimti įvairiu laiku, susilieja ir stiprina kultūros plėtrą.
Po 1925 m. Kongreso pasikeitė Lietuvos valstybinė politika ir įsteigta >2000 mokyklų. Ir kaip sakė A. Juozaitis, per 14 metų (iki 1940) Lietuva tapo modernia Valstybe.
1954 m. išėjo pirmas DLKŽ leidimas. Dabar tai didžiausias kalbos žodynas pasaulyje, darbas vis dar tęsiamas.
Visoje SSRS anuo metu vidurinis mokymas truko 10 metų. Lietuvos komunistai išsikovojo, kad mokykla būtų 11-os metų (ir kitose Pabaltijo respublikose). Tai reiškia, kad galima buvo skirti daugiau valandų lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir kt., su mūsų tautiškumu susijusiems dalykams, dėstyti.
Prof. habil. dr. Libertas Klimka (fizikas, mokslo istorikas, etnologas) pasakodamas apie kraštotyrinę veiklą, pabrėžė, kad 1961 m. įkurta Lietuvos kraštotyros draugija veikė kaip savarankiška, o ne kaip SSRS organizacijos skyrius, ir savo veikloje vadovavosi sena (Lietuvos laikų) metodika, rinko medžiagą ir darė daugiau negu oficialiai galima. Kraštotyrinės veiklos pagrindu kūrėsi visuomeniniai muziejai, kurie sukaupė tokios istorinės medžiagos, kurios negalėjo kaupti valstybiniai, tuometinės valdžios atidžiau prižiūrimi muziejai.
Prof. Arūnas Gumuliauskas (istorikas, buvęs LR Seimo narys, dirba Seimo istorinės atminties srityje), pastebėjo, kad Lietuvos istorikai tyrimus atlieka būdami ne Valstybės ar tautos pozicijoje. Klausimas – Kieno? Istorikai negali būti laisvieji menininkai, būtina atsakomybė prieš Tautą, Valstybę, faktą. Jis pastebėjo, kad Europos Sąjungos konstitucijoje nėra nacionalinių bruožų. Tačiau dar Romualdas Ozolas (Kovo 11 Akto signataras, politikas, filosofas), bandydamas atsakyti į klausimą „Kas bus po nacionalinės valstybės?“ priėjo išvados, kad „nėra kito darinio“. Pasaulinės valstybės nebus. Nacionalinė valstybė yra alternatyva globalizmui. Prisiminęs vakar Seimo nario L. Kasčiūno paminėtą politkorektiškumo temą, A. Gumuliauskas klausė: Kodėl nacionalizmas pradėtas tapatinti su nacizmu?
Algimantas Norvilas (Kovo 11 Akto signataras, politikas, aktorius, režisierius) kalbėdamas apie Lietuvos istorinę atmintį tvirtino, kad Vytautas Didysis yra nepakankamai įvertintas. Vytautas kaip politikas buvo sutelkęs daugiatautę Valstybę, jo organizuotas Lucko suvažiavimas – pagal savo apimtį neturi analogų ir šiandien. Ir kodėl trūksta duomenų apie Vytauto veiklą? Neieškome. Nėra Lietuvos istorikų, dirbančių užsienio archyvuose. O juk tokio lygio Valstybės valdovas negali būti neminimas kitų šalių valdovų susirašinėjimuose ar pasitarimuose. Ką LTSR laikais kaimuose su šakėmis žmonės gynė? Tik Šv. Marijos ir Vytauto Didžiojo paminklus.
Seimo narys Vytautas Sinica apgailestavo, kad mes nerašome savo istorijos ir pralaimime informaciniame lauke. Mūsų istorija kitų pateikiama kaip istorija, kur visada savi savus šaudė.
Vidmantas Valiušaitis (žurnalistas, publicistas, inžinierius) apgailestavo, kad šiuo metu didėja nesutarimai tarp faktų ir interpretacijų, nyksta riba tarp fakto ir nuomonės. Jis mano, kad „Maištininkai privalo maištauti, privalo prieštarauti faktams, kurie veda į krizę“. Jo nuomone, R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ tikslas ne istorinės tiesos siekimas, o įspūdis. Knygoje pateiktos nuotraukos apie gyventojų sušaudymus Lietuvoje suklastotos, nes internete yra medžiagos, kur tos nuotraukos pateiktos kaip liudijimai kitų įvykių, vykusių kitose Europos šalyse.
Audrys Antanaitis (radijo ir televizijos žurnalistas, kalbininkas) prisiminė, kaip 1990 m. Kongrese jis kalbėjo jaunimo vardu. Tada jis išskyrė 6 punktus, kas jaunimui tuo metu atrodė svarbu, į ką reikėtų atkreipti didžiausią dėmesį. Pasirodo, aktualumo neprarado.
1) Atsakomybė – už jaunimo ateitį, suprasti pasekmes. 2) Ryšys – su Valstybės tradicija. 3) Pilietinis aktyvumas. 4) Savirealizacija – sudaryti galimybes kiekvienam asmeniui. 5) Visuomeniškumas – bendruomeninis veikimas. 6) Lietuvybė pasaulyje.
O aš pagalvojau: Jeigu per 35 metus tie klausimai vis dar aktualūs, tai gal teisūs Kultūros kongreso organizatoriai, kalbėdami apie problemas. Kai kažkas sako „Nėra čia blogai“, tai gal jie mato tik tai, kas dar išsaugota, išliko. O kur tobulėjimas? Juk dar Antikos laikas sakyta Non progredi est regredi (neiti į priekį yra eiti atgal).
Atsakomybės už ateitį klausimą palietė ir Vytenis Povilas Andriukaitis (Kovo 11 Akto signataras, politikas). Jis priminė, kad dar Čiurlionis sakė: „Mes esame pirmi. Iš mūsų mokysis kiti“. O ko mokome dabar?
Pabaigai. (Kultūra ir ekonomika; Lietuviai pasaulyje; ir kitos mintys)
Dr. Kristina Mažeikaitė (Kultūros politikos tyrėja, menininkė, Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė) kalbėjo apie kultūros ir ekonomikos ryšį. Ji tvirtino, kad kultūra prisideda prie ekonomikos tiesiogiai ir netiesiogiai. Tarp kitos informacijos ji paminėjo 2022 m. atliktą tyrimą „Savivaldybių kultūros indeksas“, kuriame daug įdomių skaičiukų ir išvadų. (Platesnis šio tyrimo aptarimas ir Šilutės savivaldybės pozicija jame būtų atskira tema).
Matas Drukteinis (kompozitorius, šiuo metu Lietuvos Ministro Pirmininko patarėjas kultūros ir UNESCO klausimais) pristatydamas pranešimą Kultūros mecenatystė Lietuvoje apgailestavo, kad ilgamečių tradicijų dar neturime, o vienam šeimos nariui išleidžiama tik 5-6 proc. nuo šeimos biudžeto.
Jis paminėjo, kad nėra duomenų apie mecenatystę sovietiniu laikotarpiu. Kitą dieną pasitaikė proga ir priminiau jam Juknaičių pavyzdį. Skulptorius Stanislovas Kuzma, atleistas iš darbo tuometiniame Dailės institute. Ir jeigu tuometinis Juknaičių tarybinio ūkio direktorius Z. Dokšas nebūtų priglaudęs/ suteikęs jam darbo, galimai šiandien nebūtų daugybės įspūdingų kūrinių. O juk S. Kuzmos darbai yra Kultūros kanono projekte. M. Drukteinis sutiko, kad anuo metu valstybinių įstaigų palaikymas ir užsakymai menininkams gali būti vertinami kaip mecenatystė, bet rimtų tyrimų ir medžiagos apie tai kaip ir nėra.
Seimo narė Dalia Asanavičiūtė kalbėdama apie Pasaulio lietuvių kultūrinę integraciją pabrėžė, kad Pasaulio lietuvių chartija kalba apie tautinę kultūrą. Tai kas nutiktų, jeigu atsisakytume tautinės Valstybės modelio? Kaip reaguotų kitur gyvenantys lietuviai? Nes Jūratė Capersen (išeivijos lietuvių kultūros ir visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė, lietuvybės bei tautinės kultūrinės puoselėtoja, Šveicarija) pateikė duomenis, kad po Antrojo Pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukė 70 000 lietuvių, o dabar (2024) jau yra ~700 000 lietuvių 70-yje kraštų.
Dr. Vytenis Šumskas (VU Matematikos ir Informatikos fakulteto dėstytojas) pateikė įdomų faktą, kad Šveicarijoje atliktas tyrimas: kai sūriai noksta skambant muzikai, skonis priklauso nuo to, kokia muzika skambėjo. Jo teigimu, lietuviškas sūris (bent jau DŽIUGAS) klausosi Čiurlionio.
Prof. habil. dr. Dalia Marija Stančienė (filosofė) savo pranešime Nomadizmas ir išbalansuota tapatybė prisiminė, kad sovietinė kultūra buvo vadinama liaudiška. Tačiau pagal K. Stoškaus aptartas dvi menininko veiklos kryptis, kyla mintis, kad tai buvo tas pats populizmas, noras lengvai ir pigiai patikti masėms? Kur tai veda – parodo sovietinio valstybės modelio griūtis. Kaip prisiminė vienas iš suvažiavimo dalyvių: LKP veikėjai irgi sakė, kad „Lietuvių kalba yra atgyvena“. Kur jie šiandien? (P.S. Nomadizmas – gyvenimo būdas, nuolatinis ar sezoninis gyvenamosios vietos kaitaliojimas).
Ar lietuviams, važinėjantiems tarp Gimtinės ir darbo kažkur Europoje, nėra panašių grėsmių?
Apie ką visa tai buvo? Apie kultūrą.
Kęstutis Urba (lietuvių literatūrologas, vertėjas) sako: „KULTŪRA yra IR gyvenimo būdas“. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, akademikas Juozas Augutis antrina: „Kultūra yra viskas, ką žmogus sukūrė. Būtina išsaugoti, bet nereikia užsikonservuoti“.
Jolanta Karpavičienė (LR Prezidento vyriausioji patarėja) pastebėjo, kad „Čia kalbame apie svarbius dalykus, ir visa tai mums yra savaime suprantama“; bet jos nuomone reikia daug padaryti, kad tai suprastų ir vykdytojai, žmonės, kuriems reikia konkrečių projektų, įvairių priemonių ir instrumentų vykdymui.
Ar ši pastaba nėra ženklas, kad kalbos apie Kultūros kanoną kaip tik reikalingos, nes ir geriems darbams įgyvendinti galime nerasti gerų/ suprantančių vykdytojų. Nes vos pradėjus kalbas apie Kanoną – daug diskusijų. Pagrįstai kyla klausimas „Ar susitarsime?“ Ar sugebėsime vykdytojams parengti aiškius projektus, parodyti geriausias priemones?
Arvydas Juozaitis bando parodyti galimą kelią. Jis klausia: „Kas yra lietuvių Modus vitae?“ (Gyvenimo būdas). Ir pats atsako: „Baltams tai Dainų šventė. Daina dangui“. Jeigu dabar kažkas klausia: „Kaip susitarti? Dėl kanono ar dėl kažko kito..“, tai A. Juozaitis atsako: „Kelią mums parodė Žalakevičius labai seniai, filme Niekas nenorėjo mirti. Ten yra tokia scena, kai nesimezgė kalba ir pasigirdo pasiūlymas: Vyrai, dainą.“
Laukia sunkus kelias. 2020 m. rugsėjo 18–19 d. Kultūros kongresas irgi organizavo Konferenciją LR Seime „Kultūros kongresai ir dabarties kultūra“. Bet tiek daug atsiliepimų neteko girdėti. Vadinasi, dabartinis Kultūros kongreso suvažiavimas jau atliko didelį darbą: išjudino visuomenę, sukėlė diskusijas, atkreipė partijų ir visuomenės dėmesį. Lietuvos kultūros kongreso facebook paskyroje galima rasti daug informacijos ir nuomonių. Diskusija ir darbas jau vyksta.
Kad darbas bus sunkus rodo ir keli žemiau pateikti pavyzdžiai.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas savo pranešime pasako, kad Pirmasis kultūros kongresas 1925 metais susirinko Vilniuje. Kas jam rengia kalbas? Padėjėjai nesugeba pasitikrinti ar čia Seimo nario lapsus linguae (kalbos klaida)?
Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė, doc. Vilma Bijeikienė Lietuvos kultūros kanono suvažiavime sveikinimo kalbą sako angliškai – nes YRA VIENAS SVEČIAS. Ir kaip man tai primena sovietinius laikus, kada susirinkimuose kalbėdavo rusiškai, nes būdavo partinis atstovas, nemokantis lietuviškai. Ir tai buvo viena iš problemų, kuria rėmėsi Sąjūdžio keliami reikalavimai.
Švietimo ministrė Raminta Popovienė pasidžiaugė, kad Kultūros paso programa sudaro galimybes mokiniams iš arčiau susipažinti su menu ir kultūra. Tačiau kokia yra reali pasiūla? Interneto puslapyje https://www.kulturospasas.lt/ (žiūrėta 2025-07-11), skyriuje „Geriausiai lankytojų įvertintos edukacijos“ radau: Lietuvos zoologijos sodo ekskursiją (pristatoma kaip Tarpdisciplininio meno srities veikla), pradinėms klasėms skirtas užsiėmimas apie elektrą (Etninė kultūra?), ir … Iš naujo atvertus Kultūros paso interneto puslapį, „geriausios“ edukacijos jau pakito, bet faktas, kad užsiėmimas, kurio metu mokome sujungti elektros grandinę pateikiamas kaip etninės kultūros veikla, tik patvirtina jau minėtą repliką „Mokytojai prisitaiko“. Prisitaiko ir paslaugų teikėjai (nes tai paslauga, o ne auklėjimas). Kultūros kongreso suvažiavime išsakytų minčių kontekste Švietimo ministerijai reikėtų pagalvoti, ar daug čia to tikrojo meno.
Jau matosi, kad atsiras žmonių, kurie puls į Kongreso traukinį, nes pasirodo, kad šiandien aktualu juo važiuoti. Tik ar dėl kultūros?
Atsiprašau paminėtų žmonių, jeigu kažkuri mintis perteikta ne pažodžiui pagal originalą. Viską užsirašiau kaip suspėjau ir perteikiau pagal savo subjektyvų žinių bagažą. Gal kažką ir sumaišiau. Bet norėjau pateikti kuo daugiau įvairios informacijos vienoje vietoje, kad suprastume koks platus ir svarbus tas Kultūros laukas.
Kongreso darbą, tiesiogines transliacijas dar galima rasti internete. Kam bus įdomu, paklausys ir pasitikrins.
Jonas Jaunius.