Pagėgių krašto aktyvistas D. Kinderis: atėjo laikas atsikratyti rimtais konkurentais

Dainius Kinderis – jaunas, aktyvus ir nestokojantis noro padėti kitiems. Su šia asmenybe būtų galima ilgai kalbėti įvairiausiomis temomis, nes jo patirtis ir akiratis - didelis. Vyras mielai pasidalino mintimis ne tik apie tai, ką mano apie Pagėgių valdžią, bet ir daugybę kitų įdomių dalykų.
Dainius Kinderis.
Dainius Kinderis.

– Vykote į Ukrainą. Papasakokite apie šios kelionės tikslą, ką pamatėte, kas įsirėžė atmintyje? 

– Prasidėjus karui į užsienį, o taip pat ir į Lietuvą, atvykus milijonams ukrainiečių žinojau, kad negalėsiu sėdėti sudėjęs rankų. Visų pirma, aš esu dirbęs taikos misijoje Filipinuose, kur mano sritis buvo būtent pabėgėliai iš savo namų šalies viduje, ši tema man pažįstama ir artima. Antra, turiu daug ukrainiečių draugų ir esu ne kartą lankęsis įvairiose Ukrainos vietose, emocinis ryšys yra stiprus.

– Kaip reagavo žmonės, kai jūs perdavėte drabužius, maistą? Ką jautėte tuo momentu, kai matėte, kad čia pat akyse drabužių net neliko, nes juos visi išsidalino?

– Į priekį vežėme šiek tiek humanitarinės pagalbos – drabužių, vaistų, maisto, žaislų vaikams. Prieš tai teko skaityti apie kalnus nepanaudojamų daiktų, tačiau nuvykęs pamačiau priešingą vaizdą. Mes buvome Hrebeno pasienio punkte, atvykome prie pačios sienos kirtimo linijos, ir galima sakyti, tai, ką atvežėme, pabėgėliai iškart naudojo. Kai kurie atėjo su vienu krepšiu be šiltų drabužių, o su jais labai daug vaikų, kuriems kovo mėnesį ir šalta, ir baisu atsidūrus nežinomoje vietoje su daug nepažįstamų žmonių.

Į Lietuvą parvežėte nuo karo bėgusius ukrainiečius. Kokias istorijas jie vežė savo širdyje? Ką jie kalbėjo?

– Nuo Ukrainos pasienio parvežėme vieną šeimą iš Dnipro – mamą ir du vaikus, 8 bei 12 metų. Jie bėgo iš Dnipro iškart po pirmos numestos bombos. Dieną laukė stotyje, kad patektų į traukinį, visą naktį važiavo iki Lvivo, ir paskui visą dieną iki pasienio. O tada jau visa naktis mašinoje į Lietuvą. Nepaprastai sunki kelionė, bet mane nustebino jų visų tvirtumas. Jokio dejavimo, jokių ašarų, tik planai į priekį. Mes juos nuvežėme į Prienus, kur turėjo giminaičių. Ten įsikurti jiems buvo lengviau. Žinau, kad vaikai eina į mokyklą Prienuose, o mama jau iškart pradėjo dirbti.

– Buvote kandidatu į LR Seimą, į Pagėgių savivaldybės tarybą. Ką jie jums davė? Ar dar kartą dalyvautumėte?

– Politika man buvo įdomi nuo mokyklos laikų, man sukakus 18 metų jau aktyviai dalyvavau Šilutės rajono politinėje veikloje, bet pradėjęs mokytis universitete nusprendžiau, kad grįšiu prie to vėliau, kai apkeliausiu pasaulį. Grįžau, politikos dėka atradau daug nuostabių žmonių, sugrioviau daug mitų, rinkimai, kuriuose dalyvavau, nustebino mane patį, kad su nedideliu įdirbiu pavyko pasiekti neblogų rezultatų. Eisiu toliau, vidury kelio aš nesustoju.

– Kaip vertinate pasikeitimus Pagėgių valdžioje: jūsų komandos nariai E. Dargužas bei E. Kuturys buvo atleisti iš užimamų pareigų?

– Viskas paprasta – tai „realpolitik“. Sakyčiau, tai labai panašu į tuos išgyvenimo realybės šou džiunglėse, kur kas savaitę išbalsuojamas po vienas dalyvis. Silpnesni padaro suokalbį ir bendrai išmeta stipresnius. Taip ir čia – kadangi artėja rinkimai, atėjo laikas atsikratyti rimtais konkurentais. Keisčiausia, kad atleidimo pretekstas buvo tam tikrų pareigų ir darbų nevykdymas, tačiau mes neišgirdome nė vieno pavyzdžio, kurio jiems priklausančio darbo ar pavedimo Eugenijus su Edgaru būtų neįvykdę.

– Esate aktyvus žmogus. Ar galite papasakoti apie savo veiklas?

– Dirbu kelionių versle, turiu viešąją įstaigą, kurios dėka padedu vaikams, turintiems mažiau galimybių, esu sukūręs žygių po Lietuvą projektą „Skalvių žygiai“, jei suspėju, dar užsiimu kūryba, sportuoju, bandau prisidėti prie savo krašto žinomumo ir įgyvendinti čia ne vieną idėją. Neseniai atkūrėme „Lietuvos jaunimo sąjungą“ ir džiaugiuosi, kad Pagėgių krašte jaunimas noriai į sąjungos veiklas buriasi ir rodo iniciatyvą.

– Esate kūrybinga asmenybė – išleidote ir knygą.

– Kuomet kelionėse praleisdavau daugiau laiko nei namuose, natūralu, kad prisikaupdavo labai daug minčių ir patirčių. Rašyti ir dėlioti mintis išmokau Šilutės pirmojoje gimnazijoje. Ačiū už tai mokytojai Irenai Arlauskienei. Po vienos tokių kelionių per visą Afriką buvo didžiulis entuziazmas prisėsti ir surašyti, ką pamačiau. Po gerų metų pasirodė mano pirmoji knyga „Atgal į Afriką“. Su jos pristatymais apkeliavau visą Lietuvą ir patirtimis dalinausi  80-yje mokyklų, senelių namų, dienos centrų, bibliotekų.

– Mėgstate keliones. Papasakokite apie jas. Kurios įsiminė labiausiai?

– Mėgsta turbūt visi. Man tai buvo ir pomėgis, ir tuo pačiu gyvenimo būdas, ir netgi darbas. Keliaudamas ir rašiau knygas bei straipsnius spaudai, dalyvaudavau maratonuose ir kokį mėnesį ar kitą likdavau kur nors užsidirbti. 25 kartus buvau Maroke, 11 kartų Filipinuose, 7 kartus Šri Lankoje. Kadangi šias šalis labai gerai pažįstu, tai visada yra nostalgija ten sugrįžti.

Ugandoje bėgome nuo vaikų, kurie į mus mėtė akmenis, Benine dalyvavau gyvačių medžioklėje džiunglėse, Špicbergene mus atakavo savo lizdus ginančios žuvėdros, Maroke nakvojau pas hašišo kontrabandininkus, o Filipinuose ištisas savaites leidau giliose džiunglėse, kur slėpėsi sukilėliai ir nuo vieno palmės lapo rankomis valgėme ryžius. Metus gyvenau Škotijoje, pusę metų – Amerikoje, Afrikos žemyną autostopu ir pėsčiomis įveikiau nuo šiaurės iki pat pietų. Važiuočiau negalvodamas dar kartą į Galapagus, Islandijos niekada nebus per daug. Jei reikėtų rinktis vieną miestą, sakyčiau, kad mano miestas – Niujorkas, o šalis, galbūt Belizas.

– Ko palinkėsite skaitytojams?

-Niekada nesustokite ir nepasiduokite.

-Ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi D. Bartkutė

guest
2 Komentarai
Senesni
Newest Labiausiai patikę
Inline Feedbacks
Žiūrėti visus komentarus
Zbignev
Zbignev
2 months praėjo

O tai kada tu dirbai jeigu visą laiką keliavai.

Zbignei
Zbignei
Reply to  Zbignev
2 months praėjo

Ar ten neaiskiai parasyta, kad keliaudamas ir dirbo

Citata: