Gabiją Urbanavičiūtę vadiname Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ jaunąja bičiule. Susipažinome prieš porą metų, kai ji ir dar keletas pirmosios gimnazijos teatro „Dryžuotasis šalikas“ aktorių kartu su mumis vaidino literatų parašytame spektaklyje „Kaimynai“. Gabija atliko pagrindinį Madlikės vaidmenį. Bendras darbas su gimnazistais padarė labai malonų įspūdį, žavėjo mokinių susiklausymas, dėmesys mums, nepatyrusiems aktoriams, kartais net padrąsinimas. Džiaugiamės teatro mokytojos Jolitos Ežerinskės mums skirtomis pamokomis, repeticijomis ir tebesitęsiančia bičiulyste. O Gabija ir toliau padeda mums organizuojant renginius ir kaip skaitovė, ir kanklininkė, ir renginio vedėja („Sekminių papročius prisimenant“).
Gabija šių metų abiturientė, turinti be galo daug įvairiausios veiklos: ypač džiugina jos dalyvavimas Šilutės kamerinio dramos teatro spektakliuose ir renginiuose. Malonu pristatyti raiškius mūsų miesto jaunus žmones visuomenei. Kad labiau susipažintume, paprašiau Gabiją atsakyti į keletą klausimų.
– Ką tau reiškė būti dvyliktoke ? Ar jautei spaudimą, atsakomybę, o gal vidinę brandą?
– Būti dvyliktoke nebuvo sunku, tik tai labai keista. Vis dar nesuvokiu, kad pasibaigus vasarai nebesutiksiu klasiokų, nebesimokysime drauge. Turėčiau jaustis suaugusi, bet šie paskutiniai metai parodė, kad esu dar vaikas, kurį baugina pokyčiai, bet tuo pačiu metu degu noru sužinoti, ką man yra paruošęs likimas.
– Gal prisimeni, koks buvo sunkiausias tavo sprendimas mokykloje?
– Sunkiausio sprendimo neprisimenu, bet atmintyje puikiai išliko jausmas pirmą kartą devintoje klasėje atėjus į popamokinių veiklų būrelius. Ėjau viena, nepaisydama, kur eis draugai. Buvo labai nedrąsu, kartais net būdavau jauniausia tarp kitų mokinių. Jei neklystų, folkloriniam ansamblyje tuo metu daugiausia buvo vienuoliktokų ir dvyliktokų. Tai buvo iššūkis, naujovė, nors veikti netrukdomai baimės buvo aukščiau už ją. Nesigailiu, džiaugiuosi, kad nebijojau.
– Kokį gyvenimo įvykį prisimeni kaip svarbiausią iki šiol?
– Kaip svarbiausią įvykį gyvenime išskirčiau atėjimą į pirmos gimnazijos teatro studiją „Dryžuotas šalikas“. Būtent ten atradau save ir atsirado daugybė galimybių, tokių kaip renginių vedimas, vaidyba, bendradarbiavimas su jumis ir šansas vaidinti Šilutės kameriniame dramos teatre.
– Žinau, kad esi kūrybinga asmenybė: groji kanklėmis, dainuoji šišioniškių dainas, kuri eilėraščius. Kas tai įtakojo?
– Ką tau reiškia eiti į sceną pasipuošus lietuvininkės drabužiais, dainuoti ir groti? Ar žadi tęsti šią veiklą?
– Tai neapsakomai nuostabus jausmas. Kartais net jaučiu nostalgiją, lyg būčiau gyvenus tais laikais, kai taip rengtis merginoms buvo kasdienybė. Taip pat tai padeda pajausti ir suvokti savo krašto tradicijas, papročius, tų laikų pasaulėjautą. Mažosios Lietuvos krašto dainos žavi savo prasmingumu, kiekviena jų pasakoja istoriją.
– Kada supratai, kad nori rašyti?
– Visada norėdavau rašyti, bet niekada nerasdavau įkvėpimo. Kai atėjo ta maištingoji paauglystė, mano įkvėpimu tapo vaikystės prisimininai, pirmosios meilės, kurios pasibaigė nelaimingai, taip pat įkvėpė kurti. Lengviausia rašyti, kai man liūdna arba tada, kai jaučiuosi įsimylėjusi.
– Ar prisimeni pirmą kartą, kai ką nors sukūrei? Kas tai buvo?
– Pirmo savo eilėraščio ar rašinėlio neatsimenu, bet pirmieji eilėraščiai buvo apie pavasarį, kurį mėgstu labiausiai. Pavasaris man siejasi su nauja pradžia ir senų darbų užbaigimu.
– Kas labiausiai įkvepia tave kurti – žmonės, gamta, muzika, vidinės emocijos?
– Kaip minėjau prieš tai – mane labiausiai kurti įkvepia vidinės emocijos, jausmai. Ypatingai kūrybą sužadina meilė ir liūdesys. Taip pat ir žmonės, kurie supa mane. Naujausi mano eilėraščiai yra apie šeimą, meilę, pačius artimiausius širdžiai žmones.
– Kaip jautiesi, kai daliniesi savo kūryba su kitais? Ar tai džiugina?
– Savo kūryba pastaruoju metu itin smagu dalintis, nes mane supa kūrybiški žmones, kurie mąsto taip plačiai ir giliai. Kartu su manimi jie džiaugiasi mano pasiekimais, dalinasi idėjom. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi laiminga ir įsitikinusi, kad aplink mane tikri draugai.
– Kaip atradai kelią į Šilutės teatrą?
Į Šilutės teatrą kelią atvėrė Šilutės pirmosios gimnazijos teatro mokytoja Jolita Ežerinskė, kuriai be galo dėkinga esu už tai ir dar daugiau. Į Šilutės kamerinį dramos teatrą drauge atėjome su Karina Tamašauskaite. Režisierius Albinas Kėleris mums skyrė dukterų vaidmenį spektaklyje „Jonas ir Erdmė“. Mūsų teatro kelionė ties tuom nesibaigė ir ji tęsiasi toliau.
– Pasidalink, kaip Tau sekėsi derinti mokslus ir vaidinimą teatre?
– Lengva tikrai nebuvo, ypač sunkūs būdavo trečiadieniai, kai po pamokų gimnazijoje ruošėmė spektaklį „Atžalynas“, o iškart po repeticijos tekdavo skubėt į teatrą ir vėl repetuoti. Bet pamažu tai tapo įprasta. Labai gerai, kad teatre dirba nuostabūs aktoriai, kurie tapo mums kaip antra šeima. Kai nebūna repeticijų, kažko trūksta. Po spektaklių lieka tuštuma, kurią gydo tik teatras ir buvimas šalia žmonių, kurie myli teatrą.
– Kaip tu apibūdintum savo santykį su scena? Ar tai vieta, kur tampi savimi, ar kažkuo kitu?
– „Jaučiuosi kaip žuvelė vandeny“, – šiuos žodžius tariau sau pirmą kartą užlipus ant scenos gimnazijoje. Bet ne visada buvimas ant scenos rožėmis klotas. Kartais beprotiškai bijau, kartais klystu ir pasimetu. Kartais noras ten likti ilgiau liejasi per kraštus. Būna net taip, kad nuobodu ar beprasmiška. Kiekvieną kartą lydi vis kitokie jausmai. Niekada nesijaučiu savimi, kai tenka vesti renginį, skaityti, groti ar dainuoti. Savimi scenoje jaučiuosi tik tada kai vaidinu. Nors tenka įkūnyti personažus, kurie visiškai neturi nieko bendro su mano gyvenimo patirtimi ar charakterio bruožais, bet jei įsijaučiu, tai emocijos ir jausmai būna ne tik vaidyba, o tikroji aš.
– Ar norėtum tęsti vaidinimą teatre?
Noriu tęsti vaidinimą teatre, bet tai yra tik pomėgis, veikla, kurią mėgstu. Kartais man reikia ir pertraukų, po kurių taip pasiilgstu teatro. Aktorystės nesirinkčiau kaip darbo. Bet teatras visada liks ta vieta, kur smagu būti, kartais net norisi iš jo pabėgt, bet vos tik išėjus – norisi greičiau sugrįžti.
– Kokie žmonės tavo gyvenime yra tavo autoritetai?
– Skirtingais gyvenimo etapais skirtingi žmones tampa autoritetu. Mano norai ir tikslai keičiasi gan greitai. Bet geriausias savybes ir pavyzdį imu iš šeimos ir mokytojų, kurių veikla mane žavi.
– Kokia didžiausia tavo svajonė?
— Šiuo metu didelių svajonių neturiu, nes gyvenu tarsi išsipildžiusioje svajonėje. Visada troškau keliauti, o dabar jau planuoju savo pirmąją kelionę. Norėjau pasimėgauti šlovės akimirkom, ir štai, kiekvieną kartą tai patiriu, kai pasibaigus spektakliui šviesos vėl įsijungia, ir žmonės su įvairiomis emocijomis, kurios lydėjo per spektaklį, džiūgauja ir ploja. Svajoju parašyti knygą, ar bent jau būti knygos bendraautorė. Kai labai tiki ir nuoširdžiai to nori, sieki, tada viskas pamažu ima pildytis.
– Kokias knygas mėgsti skaityt? Ko iš jų išmoksti?
– Ilgai ieškojau mėgstamo knygų žanro ir atradau. Labiausiai mėgstu skaityti romanus. Taip pat patinka skaityti knygas, kurios mena praeitį, istoriją. Iš kiekvienos perskaitytos knygos galima išmokti daug ko, svarbiausia turėti noro iš jos pasiimti visko. Iš knygų išmokstu ne tik gyvenimiškų patarimų, sužinau įdomių faktų, bet ir gražių frazių, išsireiškimų, rašymo stiliaus.
– Kaip apibūdintum save trimis žodžiais?
– Labai sunku save apibūdinti trimis žodžiais, todėl pasakysiu kaip mane kartais apibūdina draugai:
Sapnininke, nes nuolat šneku apie sapnus ir gilinuosi į sapnų reikšmes ir padedu kitiems išsiaiškinti jų sapnų priežastis.
Ženklų ieškotoja, nes tikiu likimu ir pastebiu smulkmenas.
Kūrybinga, nes turiu visokių idėjų, nors ir ne visos jos realistiškos, bet žvelgdama į gyvenimą dažnai išvystu ir meno užuomazgas. Tas pats gyvenimas kaip teatras, kaip paveikslas, eilėraštis, daina: gali būti ir tragiškas, baisus, pasakiškas, juokingas. Svarbiausia nepamiršti, kad ne tik aplinka tavo gyvenimui turi įtakos, bet ir pats gali savo gyvenimo įstoriją kurti, siekti tokio gyvenimo, apie kurį svajoji.
Gabiją Urbanavičiūtę kalbino B.Morkevičienė