Birutė Morkevičienė – viena tų asmenybių, apie kurias sakoma: jos dienose telpa daugiau nei dvidešimt keturios valandos. Ilgametė pedagogė, mokyklos vadovė, poetė, aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė ir bendruomenės balsas – visa tai susipina į vientisą, prasmingą gyvenimo audinį. Jos patirtyse telpa keturiasdešimt metų mokytojo kelio, vaikų akys klasėje, kova už mokyklos išlikimą, eilėraščių gimimas iš kasdienybės grožio ir nuolatinis rūpestis Šilutės kultūriniu pulsu. Šiame interviu – atviras, šiltas ir jautrus pasakojimas apie darbą, kuris tapo pašaukimu, kūrybą, kuri nepalieka, ir miestą, kurį norisi matyti gyvesnį, gražesnį ir bendruomeniškesnį.
– Esate žmogus, kuris visą gyvenimą daug dirbo, o Jūsų darbai buvo prasmingi. Kurie jų labiausiai išliko atmintyje? Kurie buvo sudėtingiausi?
– Daug metų dirbau mokykloje. Tas darbas patiko, todėl joje ir užsibuvau. Teko dirbti įvairiose pareigose, tačiau eiti į klasę buvo smagiausia – matyti vaikų akis, kartu rašyti, svajoti. Kartu džiaugdavomės ir liūdėdavome. Kartu su tėvais kovojome už savo mokyklą. Džiaugiuosi, kad pastatas nebuvo „nurašytas“ – jame tęsiamas ugdymas, sukurtos darbo vietos kaime.
– Ar sunku eiti mokytojo keliu? Kodėl pasirinkote šį kelią? Ar nebuvo taip, kad gailėjotės?
– Keliais sakiniais papasakoti apie pasirinktą profesiją ir keturiasdešimties metų darbą – nelengva. Žinojau, kad noriu būti mokytoja. Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Susitikimai su mokiniais teikė vidinį džiaugsmą, nuimdavo nuovargį, atrodė, kad net ir sudėtingi darbai tampa lengvesni. Kartu su mokiniais organizavome renginius, šventes, dalyvavome literatūriniuose konkursuose, keliavome. Šią veiklą stengiausi nušviesti ir spaudoje.
Dirbant mokyklos vadove iššūkių netrūko, tačiau juos įveikdavome drauge su kolektyvu. Mokykla buvo įsikūrusi šalia miesto, tad konkurencija dėl mokinių buvo didelė, bet bendrystė ir tikėjimas tuo, ką darome, padėjo išlikti. O tada užgriuvo reorganizacija…
– Esate kūrybiška asmenybė. Kaip gimsta Jūsų eilės? Kada jos ateina? Ar lengvai žodžiai tampa kūnu?
– Eilėraščiai gimsta labai įvairiai. Kartais užtenka pamatyti gražų medį, išgirsti paukščio giesmę, stebėti debesį – ir jau žinau, kad šis vaizdas ar jausmas turi būti išsakytas eilėmis. Mintys ateina vakare, kartais – labai anksti ryte. Dažnai pirmiausia jos suskamba mintyse, o tada skubu jas užrašyti, kad neišnyktų. Minčių sužadina ir perskaitytos knygos.
Dažniausiai rašau į sąsiuvinį, kartais – telefone. Eilėraščių nekonstruoju, sąmoningai „nelipdau“ posmų – jie ateina savaime į širdį. Nesiekiu moderniosios literatūros krypties, noriu būti skaitoma paprasto skaitytojo. Man labai svarbūs jų atsiliepimai. Gaila, kad šiandien per mažai kalbama apie kūrybą – ne tik poetinę.
– Kiek knygų esate išleidusi? Kokie planai ateičiai?
– Pirmoji mano eilėraščių knyga „Žodis gėlei“ pasirodė 2010 metais, dar dirbant Traksėdžių pagrindinėje mokykloje. Ją Anglijoje išleido mano dukros. Tuo metu pradėjau rašyti daugiau. Kūryba tapo neatsiejama ir mano pedagoginio darbo dalimi – rašėme kartu su mokiniais, „leidome“ jų kūrybos sąsiuvinius, dalyvavome konkursuose.
2018 metais išleista knyga „Būties namai“ (dail. V. Astrauskienė), 2019 m. – „Išeinu į vasarą“ (dail. Neringa Matačiūtė), o 2024 m. – „Saulės taku“, iliustruota mano pačios nuotraukomis.
Šiuo metu neplanuoju leisti naujos knygos.
– Esate viena aktyviausių literatų sambūrio „Vėdrynas“ narių. Papasakokite apie šią veiklą.
– Esu viena iš penkių aktyviau rašančių „Vėdryno“ narių. Nuo 2024 metų – Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, nuolat publikuoju kūrybą mėnraštyje „Gintaro gimtinė“. Mano iniciatyva laikraštyje „Šilokarčema“ atsirado rubrika „Žodžio šviesoje“, kurioje spausdinama mūsų ir bičiulių kūryba.
Esame dėkingos vadovei Irenai Arlauskienei už mūsų subūrimą, pokalbius ir patarimus. Per septynerius veiklos metus esame išleidusios šešias bendraautorių knygas ir penkiolika individualių „vėdryniečių“ leidinių. Tačiau kūryba – tai ne tik knygos. Tai ir dalyvavimas literatūriniuose renginiuose, susitikimai bibliotekose, bendrystė su kitų miestų kūrėjais, švenčių ir atmintinų datų minėjimai. Ypač įsiminė vakarai, skirti Salomėjai Nėriai, M. K. Čiurlioniui, „Vėdryno“ penkmečio šventė. Džiugina ir draugystė su Šilutės meno mokyklos mokiniais bei gimnazistais.
– Kaip šiandien vertinate kultūros situaciją?
– Kultūra – labai plati sąvoka. Ją kuria daugybė žmonių. Rašantiems ir skaitantiems kultūros lopšys yra biblioteka – čia vyksta susitikimai, knygų pristatymai, parodos. Norėtųsi, kad Kultūros namuose būtų daugiau įvairių renginių, koncertų jaunimui. Kartais atrodo, kad esame kviečiami tik į kiną. Trūksta vasaros renginių. Taip pat svarbu atsakingiau derinti renginių laiką, kad jie nesidubliuotų.
– Ko, Jūsų nuomone, trūksta Šilutei?
– Kiekvienas miestas turi savo traukos objektus. O kas traukia Šilutėje? Esame vandenų kraštas, tačiau to dar nepakankamai išnaudojame. Parkui trūksta gyvybės, skulptūrų, suoliukų, atgręžtų į upę erdvių. Fontanų per mažai, o esantys pernelyg paslėpti ar nutolę nuo centro.
Pasigendu didesnio bendruomeniškumo, gyvo dialogo su miestelėnais. Gyvas pokalbis duotų daugiau nei diskusijos internete. Miestą papuoštų ir įspūdingas paminklas – vieta, kur žmonės norėtų sustoti, nusifotografuoti.
– Daug keliaujate. Ką Jums reiškia kelionės?
– Kelionės – tai poilsis ir įkvėpimas. Lankome piliakalnius, apžvalgos bokštus, miestus Lietuvoje ir užsienyje. Džiaugiamės aikštėmis, gėlynais, paminklais, fontanais, gražiais statiniais. Įvairiais miestų sprendimais dalinuosi socialiniuose tinkluose bei spaudoje – galvodama, kad ir pas mus galėtų būti gražiau.
– Kada labiausiai atsipalaiduojate?
– Mėgstu būti namuose: auginti gėles, skaityti, rašyti, gaminti. Kepu duoną – jos kvapas mūsų namuose įgauna beveik sakralinę prasmę. Džiaugiuosi galėdama pasidalyti ir receptais.
– Ką žmogui reiškia mėgstama veikla?
– Pomėgis praplečia akiratį, padeda rasti bendraminčių, suteikia prasmės. Kiekvienas jį turime – svarbu jo nepamesti. Aš kolekcionuoju knygų skirtukus, rengiu jų parodas, gaminu atvirukus, fotografuoju, dalinuosi fotopasakojimais. Visa tai – bendrystė ir džiaugsmas.
– Jei turėtumėte burtų lazdelę, ką pakeistumėte?
– Norėčiau, kad pasaulyje būtų mažiau abejingumo ir pykčio, daugiau pagarbos kitokiai nuomonei.
Padaryčiau, kad visi namai gražioje mūsų Lietuvininkų gatvėje sušvytėtų naujomis, tinkančiomis spalvomis.
Daug džiaugsmo šilutiškiams suteiktų ir pliažo įrengimas.
– Ką palinkėtumėte šio interviu skaitytojams?
– Mylėkime save ir savo miestą. Neužsidarykime namuose, keliaukime, dalinkimės, bendraukime. Bendrystė veža.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Lijana Lekavičienė
P.S.
Vėdryniečių išleistos knygos:
1. B. Morkevičienė „Būties namai“, Klaipėda, 2018;
2. V. Tarozienė „Nesumindyk vištapienės“, Klaipėda, 2019;
3. I. Šeputienė „Lietaus spalva“, Klaipėda, 2019 m.
4. Morkevičienė „Išeinu į vasarą“, Klaipėda, 2019;
5. I. Arlauskienė „Rugštynių sula“, Klaipėda, 2020;
6. I. Arlauskienė „Mokytojos mitas“, 2021;
7. Rūta Emigart Juraitytė – Čiuželienė „Karpinių kalba“, Klaipėda, 2021;
8. A. Sapronaitienė „Kai rasoja rugiai“, Klaipėda, 2021;
9. I. Arlauskienė ,,Miestelio daktaras“, Klaipėda, 2022;
10. N. Čepienė ,,Mano eilės lyg baltos avelės“, Klaipėda, 2022;
11. I. Arlauskienė „Gieda į saulę skruzdė“, Klaipėda, 2023;
12. B. Morkevičienė „Saulės taku“, Kaunas, 2024;
13. A.Sapronaitienė „Septynios upės“, Klaipėda, 2024;
14.Čepienė „Tylos melodija“, Kaunas, 2024.
15. I. Arlauskienė „Sumazgytų eilučių šniūrelis“, Kaunas, 2025.
Per septynerius veiklos metus išleistos šešios bendraautorių vėdryniečių
knygos:
1. „Tolstančio laiko lašai“, Klaipėda, 2019;
2. „Kai laisvi vaikščiojo tik
debesys“, Marijampolė, 2020;
3. „Žodžio šviesoje“, Marijampolė, 2022;
4. „Palydovas su eilėraščiu po Šilutę“, Klaipėda, 2024.
5. „Po paukščių keliu“, Kaunas, 2025;
6. „Pabūkime eilėraštyje ir ne tik…“, Kaunas, 2025.
