Galvoju sau: pas mus KPD kinkos per silpnos vožtelėti neprižiūrimų paveldo pastatų savininkams? „Deutsche Welle“ straipsnyje akcentuojama gyvenamojo būsto rinkos situacija. Pas mus gi apskritai aktualus pastatų (iš)likimo klausimas. Ypač Mažosios Lietuvos sostinėje – Šilutėje, jei kas nežinojote. Ir tokio masto problemos nesu mačiusi niekur, dievaži.
Kai tokio grožio miestelis tarsi specialiai naikinamas nepriežiūra ir apleistumu. Vežasi gi svečius mūsų garbingieji – ir negėda? Kaip gyvi priekaištai centrinėse, o ir nuošalesnėse gatvėse stovi aptriušę, nuskurę, buvę dieviško grožio Prūsijos laikotarpio pastatai – ir jie matomi! Jų gi neapsiausi stebuklingu Hario Poterio apsiaustu, kad savivaldybės ypatingieji svečiai nepastebėtų. Gal jiems ant akių užriša juodus raiščius – nesuprantu…
Man regis, jau ta stadija, kai kaip tas nusidėjėlis, ilgai nėjęs išpažinties: apsiaustas jau visas apš…tas musių, bet jam vis dar atrodo esąs akinančio baltumo.
Lenkijos pusėje, buvusios Prūsijos teritorijoje, stengiamasi taip, kad net zvimbia: atstatoma, tinkuojama, pudruojama, šveičiama – pastoliais šmėžuojančioje ornamentuotoje miesto panoramoje. Atstatoma taip, kaip buvo, ar bent jau į tą pusę. Mūsų pusėje – laukiama, kol pastatai sulįs į žemę, nugrius ir bus galima ant sklypo statyti modernią dėžę, spėju. Modernizmo dėžės nūnai labai populiarios. Kauno senamiestyje štai jų prismaigstyta tarpuose – tokio verslininkų mylimo dėžininko N. Jis – stebukladaris, viską verčiantis į juodas ir nejuodas dėžes, ir dar giriasi apeinantis paveldosaugininkų draudimus: pavyzdžiui, išmuša skylę langui ne iš išorės (kad matytųsi pastoliai ir atlėktų paveldo sargai), o iš vidaus. Inovatyvistas toks.
Klausiausi jo šviesą spinduliuojančios burnos nuščiuvusi. Jo biuro jaunieji, brendžio prigėrę kolegos žvelgė į patroną garbinančiomis akimis ir šliurpė austres. Nesvarbu, kad prie austrių brendis gal ir nelabai… Toks stiliukas juk žavus, ar ne? Valso žingsniu per paveldą. Net supykino tuomet. Tikriausiai nuo austrių.
Deja, pilietiškos visuomenės neturime, o tragiškiausia, kad Šilutėje apsigyveno atėjūnai ir ateiviai, kaip juos vadina šišioniškiai.
Atėjūnai – tai tie, nugyvenę pastatus iki griuvėsių (mačiau tokį namą – Hilda parodė). Pirmas aukštas be langų. Hilda sakė, kad anie persikėlė į antrą, kai langų neliko apačioje. „Bet tai ten juk kiaura!“ – aiktelėjau. „Taip, bet kas jiems – nugyvens vieną, eis į kitą…“
Ateiviai – tai nekenkiantys, bet ir ne vietiniai: katalikai žemaičiai ar dzūkai, katrie traukiniais su kiaulėm ir vištom daugiausia Rusnėn ir Kintuosna atbildėjo. Cyrolies pasakojo. Tie ne visai be suvokimo, bet ir jų supratimas ribotas, išskyrus vienetą kitą išsilavinusių.
Apie Heydekrug valdžios abejingumą paveldui galima rašyti foliantus traktatų, kurti legendas, mitus bei nacionalinius epus. Aš gi galvoju, kad tokį pasitenkinimą trinti ir naikinti istoriją bei jos pėdsakus gali turėti tik iškrypusios prigimties padarai arba marksistiniai „ant senojo pasaulio griuvėsių mes naują pastatysim!“ teoretikai. Nes žmonėmis vadinti jų man nesiverčia liežuvis.
Labai simboliška, kad nuostabiosios „Germanijos“ vietoje stovi sovietinio brutalizmo simbolis. Matyt, to pastato aura persmelkė ten esančiuosius, perskrodė kiaurai jų sielas taip pat brutaliai – ir jie akli bei kurti vaizdams, visai greta jau virstantiems griuvėsiais: trupančiais balkonais pastatai šaukiasi gelbėjimo.
Paskutinis lašas buvo įvykis po mano straipsnio apie tilto geltonumus – cypiant „tautos ekspertų“ chorui, vapant apie pilkumo pateisinamumą tik tokiu atveju, jei bus naudojama senoji, vokiečių naudota tiltų dažymo technologija, excuse my French. Po to teliko homeriškai juoktis.
Štai žmogaus Aurelijaus iš Mėmelio komentaras:
„Matyt, Šilutės valdžiai (katalikams) nepatinka pavadinimas Karaliaus Vilhelmo kanalas, todėl Šilutės pusėje kabo informacinė lenta „Klaipėdos kanalas“. Jeigu jau pakeitė – atsiprašau, kiekvieną dieną tuo keliu nevažiuoju.
Jau seniai, gal trys metai, grąžintas oficialus kanalo pavadinimas – Karaliaus Vilhelmo (ne Wilhelmo!) kanalas. Klaipėdos pusėje neseniai pakeitė, Šilutės – ne. Tikriausiai nenori – netikiu, kad neturi tiek pinigų!“
Tai buvo lyginamoji pažengusiųjų ir atsilikusiųjų lygio demonstracija.
Grįžkime prie „Deutsche Welle“:
„Keturi negyvenamų butų ir namų savininkai Miunchene privalo sumokėti 230 000 eurų baudą. Miesto, žinomo dėl vienos įtempčiausių būsto rinkų Vokietijoje, valdžia parengė specialias priemones neteisėtai išnuomotų, į biurus paverstų arba tiesiog tuščių butų savininkams. Šias priemones reglamentuoja įstatymas „Dėl netinkamo gyvenamosios erdvės naudojimo draudimo“.
Pagal reglamentus, butas laikomas negyvenamu, jei jis tuščias tris mėnesius. Išimtys daromos, jei turtas parduodamas, renovuojamas arba yra paveldėjimo ginčo objektas.
Panašūs įstatymai galioja ir kituose Vokietijos regionuose. Hesene – baudos iki 500 000 eurų, Berlyne įstatymas galioja nuo 2013-ųjų, Kelne ir Miunsteryje – iki 50 000 eurų už butą.“
Mes – ne vokiečiai. Mus Visatos bangų pozityvusis iluminacinis nušvitimas aplanko retai. Dažniau sutinkamas atvejis – kai nuo regimų vaizdų ir elgesio ypatumų nuslenka plaukai.
Raimonda Canderienė